Šiandien retai ką bestebina aktyvios, jaunos, daugiau nei vieną vaikelį auginančios mamos (galvoje turiu visuomeninį aktyvumą, iniciatyvumą, nes, deja, „aktyvumą“ ne visi vertina vienodai).
Štai iš facebooko nuotraukų ir portalų puslapių šypsosi būrys mamyčių su vežimėliais, ką tik sudalyvavusių maratone visai šeimai, arba jaukiai susėdusių su mažomis atžalomis sekmadieniniuose „kavagėriuose“. Nacionalinis miškasodis, akcija „Darom“ taip pat nepraėjo be aktyvių, jaunų mamų visuose Lietuvos miestuose.
Atrodytų, šių jaunų, dažnai emancipuotų moterų dėka visuomenė tik tobulėja – sutikite, pavydėtinas pasiaukojimas bendruomenės labui, kuomet renkamasi ne gerai iššimiegoti savaitgalį, o nuveikti„ką nors gero ir prasmingo“ dėl mūsų visų. Ech, ta visagalė moteriška stiprybė…
Deja, šios mamos pirmūnės (nenoriu jų vadinti supermamomis, nes šis žodis pastaruoju metu įgavęs neigiamą prasmę) – tik ledkalnio viršūnė. Pasakysiu kitaip: galinčių sau leisti būti aktyvia visuomenės dalimi – mažuma.
Daugelio jaunų moterų realybė yra kitokia. Nekalbu apie kraštutinumus, apie savo noru ar dėl nepalankių aplinkybių visuomenės užribyje esančias motinas, čia – kita tema. Kalbu apie viduriniosios klasės atstoves (kas ta vidurinioji klasė – irgi diskusijų klausimas, bet, sakykime, jog tai šeimos, kurioms nereikia sukti galvos dėl to, ar ryt bus už ką išvirti sriubos, kurios turi nuolatinių pajamų iš darbo santykių, o ne vien iš pašalpų ir pan.).
Kalbu apie mamas, kurios turi darbą. Kurios vaiko auginimo atostogose išbūna du metus, jei tik palankios sąlygos, bet dažnai grįžta dirbti jau po metų, kurių kasdienėje darbotvarkėje bent trisdešimt skirtingų punktų: nuo „nuvežti į darželį jaunėlį“, „pas dantų gydytoją – vyresnėlį“, „pasikeisti padangas į vasarines“ iki „prezentacija įmonės klientui“, „vidurinėlio ansambliuko koncertas“, „manikiūras“ (šito ar panašaus punkto lauki kaip išganymo – juk tas laikas būna tik tavo…). Jei moteris vaikus augina viena (neretas atvejis), „must to do“ punktų darbotvarkėje atsiranda dar daugiau…
Ne, nenoriu skųstis ir pasakyti, koks sudėtingas, nelengvas ir neteisingas jaunų viduriniosios klasės mamų ir jų šeimų gyvenimas. Šios sąmoningos, atsakingos mamos turi itin daug potencialo užauginti pilietiškus ir visuomeniškus ateities nacionalinių miškasodžių, akcijos „Darom“ ir kitokių bendruomeninių iniciatyvų dalyvius, įgyvendintojus, iniciatorius.
Tačiau dažna jų jau po metų kitų „mamos pirmūnės“ statuso priverstos atsisakyti – veiklai nelieka laiko, kasdienė rutina išgarina ūpą, kol galiausiai ūgtelėjusius vaikus, paauglius, auklėja ne entuziazmo kupina mama, o nervinga, pavargusi ir nenorinti nieko kito, tik ilgesnio šeštadieninio miego, niurzga…
Derinti profesinę, visuomeninę veiklą ir įsipareigojimus šeimai (net jei ji nėra pilna) – milžininškas iššūkis. Ir jis būtų įveikiamas lengviau, jei viduriniosios klasės šeimos sulauktų didesnio palaikymo valstybiniu lygmeniu.
Nekalbu vien apie finansinius dalykus, apie lengvatas auginamiems vaikams ir pan., kalbu apie dėmesį toms, kurios vaikus augina. Kad, atitrūkusi nuo kasdienių rūpesčių, moteris galėtų jaustis esanti moteris.
Ką reikėtų daryti? Siekti kuo palankiesnių sąlygų sudarymo tokioms mamoms (šeimoms) dalyvauti visuomeninėje veikloje neatsisakant šeiminių įsipareigojimų. Suteikime mamoms laiko. Pavyzdžiui, paskatinkime nevyriausybines organizacijas, inicijuojančias įvairias viešas veiklas, suteikti galimybių tose veiklose dalyvauti nesijaudinant dėl to, kur palikti valandai kitai vaikus – kol mamos (ar tėčiai) užsiėmusios „savais“ reikalais, jų vaikais saugiai pasirūpinama.
Nevyriausybinių organizacijų veiklą remia ir valstybė. Kodėl neparaginus iniciatyvių nevyriausybinių organizacijų kurti „palankios šeimai“ aplinkos savo veikloje? Ir tokios aplinkos kūrimą paskatinti finansiškai (juk ilgalaikės vaiko priežiūros atostogos negali būti vienintelė valstybės priemonė „palaikyti“ jaunas šeimas)?
Tai – tik vienas iš būdų, kuris, tinkamai naudojamas duotų rezultatų (šį būdą naudoja verslo sektorius ir taip padidina pardavimus).
Viduriniosios klasės šeimos privalo tapti svarbia viešosios politikos dalimi. Turime aibę priemonių socialinę riziką patiriančių šeimų bėdoms spręsti, tačiau nepelnytai apleidžiame tas, kurios dirba, moka mokesčius ir stengiasi auginti brandžią ateities kartą. Politinėje darbotvarkėje šie klausimai keliami, bet per retai ar per tyliai.
Sutikime – vienas kertinių išsilavinusios ir kultūringos visuomenės pagrindų yra darni ir vaikais besirūpinanti šeima, kuriai valstybė sudaro pačias palankiausias sąlygas auginti vaikus ir juos auklėti. Remti siekį vaikų auginimą derinti su darbu ir visuomenine veikla bei poreikį nuosekliai didinti investicijas į šią sritį – vienas svarbiausių šiandienos uždavinių.
Tad nelaukime grandiozinių „planų Lietuvai“, o veikime čia ir dabar, kad jaunų aktyvių, veiklių ir veržlių mamų, auginančių ateitį mums visiems, nevaržytų dėl motinystės įsipareigojimų sumenkusios šeimos pajamos, kad nebūtų ribojami profesiniai, mokymosi, karjeros siekiai, visuomeniniai bei kultūriniai interesai ir gyvenimo kokybė.
Birutė Gailienė, Jonavos r, tarybos narė, socialdemokratė