Vos keletas dienų. Tiek liko iki didžiojo 2015 metų įvykio – Savivaldybių tarybų ir pirmąkart įvyksiančių tiesioginių merų rinkimų. Jau senokai juntama, kad su kiekviena diena viešojoje ervėje vis auga, stiprėja, aštrėja politinė kova: kas ką ir už ką.
Taip, kaip kalėdinė atributika užplūsta prekybos centrus dar gerokai iki paties Kristaus gimimo šventimo, taip ir žmonių sąmonę jau kurį laiką okupuoja neadekvačios rinkiminės psichozės poveikis.
Rinkiminė psichozė – taip norisi įvardinti veiksmus, nuotaikas, mintis ir komentarus, su kuriais jau kasdien susiduriama spaudoje, internete, netgi bendraujant tarpusavyje. Kuo ji pasireiškia? Ribų neturinčiu purvo pylimu. Chamizmu. Patyčiomis. Melu. Nepasakiau nieko naujo – regis, analogiška situacija susidaro visuomet, vos tik pajuntamas rinkimų dvelksmas. Tačiau, kuomet kalba eina apie savivaldybių tarybų rinkimus, šis dvelksmas įgauna tvaiko poskonį.
Nenuostabu, kad vienas kitą kritikuoja rajono politikai. Įdomiausia tai, kad nuolat viskuo nepatenkintų ir viską nuolat peikiančių politikų retoriką perima ir paprasti piliečiai. „Visi politikai – vagys! Jiems rūpi tik jų pačių interesai! Melagiai, pažadukai“ – tokius epitetus vis dažniau skaitau internetiniuose komentaruose po rajono politikų pasisakymais, ypač pastaruoju metu.
Mane nuolat stebina labai didelės visuomenės dalies požiūris į politiko veiklą. Pasiklausius visiškai neadekvačių piliečių komentarų apie politikus, susidaro įspūdis, jog patys žmonės politine veikla rajone susidomi likus vos keliems mėnesiams iki rinkimų. Jei politikas kalba apie opią problemą – yra apkaltinamas populizmu, jei nekalba – neveiklumu. Kitaip tariant, jei kažką darai – vadinas, darai blogai, jei nedarai – vėl negerai. Ir kaip įtikt?
Tačiau kaltinti žmonių dėl tokio garsiai išrėkiamo požiūrio neskubėčiau. Nuolatinis nusivylimas politikų, kuriuos patys rinko, veikla, o ir pačių politikų demonstruojamas tarpusavio bendravimo tonas darė ir daro atitinkamą įtaką.
Visuomet laikiausi nuostatos, kad politiko veikla turėtų būti tarnystė, o ne vergystė, kaip kad įsivaizduoja dažnas pilietis (pripažinkim, kai vakare, po darbų, kiemuose nerandame kur pastatyt automobilio arba tenka paėjėti neapšviesta gatve – mintyse, o dažnai ir garsiai išpeikiame „parazitų“ valdžią, ir eam pasiryžę kiekvieną politikierių kalti prie kryžiaus tarsi kokį mūsų asmeninį baudžiauninką, nesugebėjusį susitvarkyti su jam mūsų – suprask, šeimininko – pavesta užduotimi).
Kai prieš ketverius metus nusprendžiau įsilieti į politinės partijos veiklą, pasirinkau socialdemokratus, nors buvau sulaukus ir kitų politinių organizacijų pasiūlymų. Tuo metu socialdemokratai rajono taryboje buvo opozicijoj.
Sutikite – iš pažiūros gan keistas pasirinkimas tapti dalimi tų, kurie nėra valdančiojoje daugumoje. Bet mano apsisprendimas buvo sąmoningas. Norėjau būti ir veikti organizacijoje, kurioje svarbūs paprasto žmogaus iš daugiabučio (juk ir pati tokia esu!) problemos bei džiaugsmai, kuri turi ilgametį vertybių ir moralės pagrindą.
Manęs visiškai neviliojo modernios, vakarietiškų kapitalistinių idėjų persmelktos ar priešingai – stagnacinės politinės jėgos. Praeitis byloja, kad tokios vienadienės partijos, dygusios kaip grybai po lietaus, ilgalaikėje perspektyvoje neįsitvirtino.
Įsiklausymas į nuomonę, ypatingai – jauno žmogaus, erdvė reikšti idėjas ir jas įgyvendinti, galimybė mokytis iš ilgametę visuomeninės veiklos patirtį turinčių žmonių ir įgytas žinias pritaikyti kasdienybėje.
Ryšys. Tarp turinčio sprendimo galią ir paprasto piliečio – tai mane patraukė. Šiandien, prisimindama Jonavos socialdemokratų 2011-2014 metų rinkiminę programą, dar kartą įsitikinu, kad mano sprendimas buvo teisingas. Esu su žmonėmis, kurie nestato smėlio pilių savo rinkiminiais pažadais, o paverčia ketinimus realybe. Kurie – tarnauja. Visų mūsų labui.
Šiandien aš žinau, kur esu ir ką veikiu. Būtent – ir esu, ir veikiu, o ne šiaip sau sėdžiu tuščiai diskutuodama apie tai, kokie „kiti blogi“ ir kokie „mes geri“. Aš žinau, ką artėjančiuose rinkimuose pasirinksiu. Tačiau ne visi gali pasidžiaugti tuo, jog ramia širdimi eis prie balsavimo urnų žinodami, ką pažymės biuletenyje ir ar pasirinks tinkamai.
Kai kurie žmonės vis dar vadovaujasi nuostata rinktis tą, kas pažada daugiausiai ir skambiausiai. Visai kaip per išpardavimą prekybos centre – jei už ženkliai sumažintą kainą gali gauti visai neblogą, regisi, prekę – perki net negalvodamas. Juk gauni iš pažiūros puikų daiktą už dar puikesnę kainą! Tačiau bet kuris rinkodaros ir marketingo specialistas pasakys, kad iš išpardavimų pirmiausiai laimi pardavėjas, o ne pirkėjas. Išlošia tie, kas įsigyja kokybšką, laiko patikrintą produktą. Taip ir su rinkimais – jei savo balsą atiduodame už garsiausiai rėkiančius, ryškiausiai blizgančius ir daugiausiai kalbančius – dar nereiškia, kad pasirinksim teisingai ir rezultatas atitiks mūsų lūkesčius.
Kviečiu nepasiduot nei išparadvimų karštinei, nei rinkimų psichozei. Pirmu atveju gali kentėti piniginė ir kilt
nusiminimas dėl nusipirktų visai nereikalingų daiktų, antruoju – kentėti jūsų nervai visus ateinančius ketverius metus. Geriausi tie sprendimai, kuriuos priimame apsvarstę ir įvertinę visus „už“ bei „prieš“. Tokių visiems ir linkiu!
Birutė Gailienė, kandidatė į savivadybės tarybos narius