Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo Jonavoje gyvenantis Elegijus Laimikis savęs kitame mieste neįsivaizduoja. „Čia įleistos šaknys, čia jaučiuosi geriausiai, – sako jis, – Jonava yra labai patogi, „apgalvota“ , tvarkinga. Nors mėgstu keliauti ir matęs esu daug, kitos jaukesnės ir mielesnės širdžiai vietos nesu radęs“. Šiandien Jonavą jis vadina savo tikraisiais namais ir džiaugiasi girdėdamas gausias pagyras rajonui iš atvykstančių aplankyti draugų ar artimųjų lūpų.
Darbo ir laisvalaikio skirtumai
E. Laimikis, beveik 30 metų dirbantis vaiko teisių apsaugos srityje, savo kasdienybėje derina ne tik socialinę tarnystę, bet ir meninę veiklą bei aktyvų laisvalaikį ant motociklo. „Taip, aš įvairiapusis, – sako Elegijus, – žmonės išties neretai nustemba, kai sužino apie mano pomėgius ir veiklą, jiems tai atrodo labai skirtinga, tačiau, mano nuomonę, nėra čia ko stebėtis – visi turime savo mėgstamų veiklos ar laisvalaikio leidimo būdų“.
Daugiausiai laiko E.Laimikis praleidžia savo tiesioginiame darbe – Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje, jis yra Jonavos rajono skyriaus vyriausiasis patarėjas. „Kartais manęs klausia, o kada šitos tarnybos nebereiks, kada jau bus viskas padaryta ir vaikai galės saugiai, ramiai augti savo šeimose, kada neliks smurto, kada nereiks globėjų… Aš galiu pasakyti – tai didelė svajonė, bet, deja, nepasiekiama, ir, nors su laiku tik daugėja šeimoms teikiamų paslaugų, vaiko gerovės užtikrinimas išlieka vienu didžiausių visuomenės iššūkių“.
Pasak E.Laimikio, skaudi realybė yra tokia, kad šiandien tenka dirbti su šeimomis, kurias sukūrė prieš 20 – 30 metų nedarniose šeimose augę vaikai: „prieš pora dešimtmečių dirbome su tėvais, dabar jau su tų tėvų suaugusiais vaikais ar net anūkais. Ta „linija“ tarsi paveldima, užkoduota…“. Kodėl taip yra ir ar tikrai negalima nieko pakeisti? „Iš ilgametės darbo praktikos ir patirties, o ir tyrimai tą rodo, galiu pasakyti, kad viena didžiausių problemų tokiose šeimose, kur tenka įsikišti tarnyboms, yra alkoholis, dabar jau – ir narkotikai. Tiesiog išmokstamas atitinkamas gyvenimo modelis ir nėra valios ar noro jį keisti. Tad su apmaudu turiu konstatuoti, kad šioje – vaiko teisių ir vaiko gerovės srityje – tikrai dar yra ir bus ką veikti ilgus metus“.
Pašnekovo nuomone, tokia tendencija nėra būdinga vien tik Lietuvai. „Vaiko teisių apsaugos tarnybos veikia visose civilizuotose šalyse, ir visur jos turi sočiai darbo“, – sako E.Laimikis.
Antra vertus, pasak E.Laimikio, galime pasidžiaugti, kad šiandien praktiškai nebeliko institucinės globos: „šiandien iš šeimos paimti vaikai apsigyvena ne vaikų namuose, o pas globėjus. Tačiau reikia pasakyti, kad globėjų, nors jų tinklas ir plečiasi, tikrai trūksta, todėl alternatyva globėjams yra ir mūsų rajone veikiantis Vaiko ir šeimos gerovės centras, kur vaikai gyvena mažose šeimynose, po 3-5, patys savarankiškai rūpinasi maisto gamyba, buitimi ir pan. Manau, kad ši alternatyva yra gera, lyginant su prieš tai buvusiais Vaikų namais“.
Vaikai darbe, vaikai po darbų
„Nesu standartinis darbuotojas, namo grįžtantis pasibaigus darbo valandoms tarnyboje. Aš išvis namo grįžtu tik kokią aštuntą vakare“, – sako E.Laimikis. Kone 25-erius metus jis vadovauja ir vaikų pop chorui „Šuldu – Buldu“. „Aš pats turiu ir muzikinį, ir pedagoginį išsilavinimą, todėl darbas vaikų chore man labai natūralus, tiesą sakant, čia labiau mano hobis, nei darbas, aš mėgaujuosi šia veikla, – pasakoja Elegijus. – Su vaikais dalyvaujame įvairiuose festivaliuose, konkursuose, kurie dažniausiai vyksta savaitgaliais, tad išeiginėmis dienomis laisvo laiko daug neturiu, bet tikrai nesiskundžiu – kaip ir sakiau, dainavimo mokymas man yra atgaiva sielai“.
E.Laimikis džiaugiasi, kad chore užaugo vokalisčių, kurios šiandien ir pačios pasirinko studijuoti muzikos mokslus, yra įvairių muzikinių projektų dalyvės, koncertuoja profesionalioje scenoje.
Kelionių partneris – motociklas
E.Laimikis nuo darbų atsikvepia keliaudamas. Ir keliauja dažniausiai vienas, motociklu. „Man patinka kelionės planavimo procesas, pats sudarau maršrutą, o vienam keliauti man patinka, išsivalo galva, be to, kelionėje visuomet sutinku naujų žmonių, tad tikrai neliūdna“, – sako Elegijus. Be to, anot pašnekovo, kelionės planavimas ir vykimas į ją vienam yra iššūkis sau, savęs patikrinimas.
Įsimintiniausia kelione pašnekovas įvardija išvyka į Zakopanės kalnus: „nepasiruošiau tam, kad gali netikėtai pasikeisti oro sąlygos, temperatūra nuo 30 laipsnių krito dvigubai, prasidėjo lietus – ir lijo visą savaitę. Tad kelionė gavosi tikrai ekstremali, negana to, „mirė“ motociklo akumuliatorius, tad į Lietuvą grįžau jau be ratų“.
Paklaustas, ar niekad nebuvo kilusi grėsmė kelyje, E.Laimikis sako, kad tokių situacijų būta: „yra pora kartų nukentėta, bet ne dėl mano kaltės. Kartą po vieno tokio įvykio gal mėnesį nesėdau ant motociklo – buvo nejauku“.
Dažnas svečias renginiuose
E.Laimikį dažnai galima pamatyti ir įvairiuose rajone vykstančiuose renginiuose. „Vasarą aplankau ir kai kuriose seniūnijose vykstančias šventes, nepraleidžiu ir mieste organizuojamų renginių, atmintinų datų minėjimų. Jonaviečiai turi unikalią galimybę mėgautis kokybiškais, puikiais koncertais, renginiais nemokamai ir kiekvieno skoniui. Manau, kad mūsų rajono kultūrinis gyvenimas labai išvystytas, pritaikytas ir prieinamas tikrai kiekvienam, tik rask laiko ir noro tame kultūriniame gyvenime dalyvauti“, – sako E.Laimikis.
Politikai įkvėpė geras pavyzdys
Paklaustas, kodėl pasuko į politiką, E.Laimikis sako, kad šiandien gali būti naudingas savivaldos procesuose. „Vaiko teisių apsaugos skyrius bene du dešimtmečius veikė administracijoje, tai buvo valstybės deleguota funkcija. Per tuos metus ne kartą keitėsi valdžia ir, jai pasikeitus, būdavau iškviečiamas naujai išrinktų politikų „ant kilimėlio“ aiškintis situacijos apie vaikų gerovę rajone. Nebuvo bendradarbiavimo kultūros, nebuvo nori ir gilintis į šią sritį ir jos aktualijas, todėl mane tuo metu politikai mažai žavėjo, – pasakoja E.Laimikis.
Bet viskas kardinaliai pasikeitė 2015 metais, kai tuomet naujasis mero pavaduotojas Eugenijus Sabutis, kuriam buvo paskirta kuruoti vaiko teisių sritį, pradėjo savo kadenciją. Jis buvo pirmas politikas, pasikvietęs ir paklausęs, kuo gali padėti, aktyviai domėjęsis šia sritimi, palaikęs. Man tai buvo naujas, netikėtas politiko požiūris, ir, neslėpsiu, sužavėjęs. Būtent šis žmogus parodė, kad politika gali būti kitokia, kad ji gali būti kurianti bendradarbiaujant sprendimų priėmėjams ir administracijai, kad ji gali realiai spręst problemas“.
Tuomet Elegijus priėmė sprendimą tapti ir socialdemokratų partijos nariu: „čia susirinkę žmonės, jų vertybinis požiūris, jų palaikanti bendravimo kultūra, siekis nuolat analizuoti rajono gyvenimą įvairiais pjūviais ir pagerinti, palengvinti kasdienybę jonaviečiams ne kažkokiais žodžiais ar pažadais, o veiksmais man atrodė priimtina ir „pakeliui“.
Pasak Elegijaus, gražėti nenustojanti Jonava jau senokai pralenkė daugelį Lietuvos rajonų ir šiandien yra patraukli tiek naujakuriams, tiek kadaise Jonavą palikusiems. „Mano aplinkoje yra žmonių, kurie į Jonavą grįžta, tai, mano galva, geras ženklas, tad mums reikia nesustoti ir toliau kurti savo rajoną laikantis jau nusibrėžtos krypties“.
g. 1970 11 29
Numeris sąraše – 13
Politinė reklama