Jonava – gražus, jaukus miestas vidurio Lietuvoje, tačiau dar visai neseniai jis buvo priskiriamas probleminių rajonų teritorijoms dėl didesnės nei šalies vidurkis bedarbystės ir žemesnio gyvenimo kokybės lygio.
Nors šiandien situacija pasikeitusi – miestas žavi puoselėjama aplinka, gerinama infrastruktūra – socialinių problemų, kaip ir visoje šalyje, netrūksta. Kasdien akis į akį su jomis susiduria socialiniai darbuotojai, mėgindami dėti visas pastangas, kad šios problemos būtų sprendžiamos arba taptų mažiau opios.
Artėjant socialinio darbuotojo dienai, galime pasidžiaugti, kad Jonavos socialdemokratų gretose socialinių darbuotojų – ne vienas. Jų tarpe – ir ilgamečiai bičiuliai, ir dar visai jauni žmonės, kurių pašaukimas – neįkainojama pagalba žmogui.
Socialinis darbas – dėl asmeninės patirties
„Socialinio darbo specialybė daugeliui abiturientų yra tarsi gelbėjimosi ratas – kai jau nebeįstoji niekur kitur, renkiesi šią profesiją. Prisimenu pirmąją paskaitą kolegijoje, kuomet paklausė, kodėl būtent šią specialybę pasirinko studijuoti susirinkę pirmakursiai. Tuomet daugelis teigė, kad tai buvo jų paskutinis pasirinkimas, paskutinis „šiaudas“ tapti studentu.
Tačiau man, priešingai – socialinis darbas buvo vienas vienintelis ir svarbiausias pasirinkimas, – sako Vestina. – Mokiausi gimnazijoje, kurią baigiau su pagyrimu, atrodo, galėjau pasirinkti profesiją, žadančią didesnį atlygį ar geresnes karjeros perspektyvas, tačiau norėjau tokios specialybės, kuri leistų padėti žmonėms“.
Šiandien jau sukūrusi savo šeimą, Vestina prisimena dar neseną skaudžią patirtį, kaip ir pati sako, turbūt būtent praeities išgyvenimai pastūmėjo rinktis socialinio darbuotojo duoną: „Mano pačios gyvenimas buvo nelengvas. Atsimenu laikus, kuomet neturėjome ką valgyti, kai susirgo mama, vėliau sekė dar liūdnesnis scenarijus – ji mirė, o juk tada dar buvau vaikas, man buvo tik septyniolika metų, likusi be mamos turėjau pasirūpinti ir trimis jaunesnėmis sesutėmis. Nežinau, iš kur tuomet turėjau tiek stiprybės stotis ant kojų, bet žinojau, kad turiu kovoti ne tik už save, bet ir už seses…
Tada pirmą kartą sužinojau, kas yra socialinis darbas ir suvokiau, kad štai, man dabar kažkas padeda, tačiau vėliau aš turėsiu grąžinti šią skolą su kaupu ir, beje, su dideliu noru.
Pradėjusi studijuoti svarsčiau, kad turėsiu galimybę padėti žmogui, kuris yra ištiktas nelaimės, kurį kankina tam tikros negandos. Vėliau pradėjau savanoriauti labdaros ir paramos fonde, kuris didžiausią dėmesį skiria našlaičiams, socialinės rizikos šeimoms ir vaikams. Džiaugiuosi galėdama suteikti džiaugsmo ir šilumos našlaičiams ar apleistiems vaikams – šeimose jie paprastai gerų emocijų nepatiria…“.
Socialinis darbas – pokyčių profesija
Per vienuolika darbo metų patirties pastebėjau, kad socialinio darbuotojo specialybės mokosi daug kas, bet dirbti gali tikrai ne visi. Socialinis darbuotojas turi mokėti užjausti, o kitą kartą – gal net subarti, pamokyti, bet visuomet išlikti empatiškas, žmogiškas, suprantantis ir užjaučiantis“.
Laura sako, jog pasitaiko ir nemalonių situacijų: „ Dirbant socialinį darbą, neišvengsi nemalonumų. Teko nukentėti fiziškai, buvo ir grasinimų. Tokiam darbui reikia labai daug psichologinių žinių. Reikia surasti būdų, kaip prieiti prie kiekvieno žmogaus, kaip jam padėti. Daug kam sunku suprasti šio darbo prasmę, nes jis nematomas akimis, bet jaučiamas širdimi. Man socialinis darbuotojas yra daugiau nei psichologas ar teisininkas, organizatorius ar mokytojas – tai pokyčių profesija, darbas su žmogumi ir jo skausmais bei džiaugsmais“.
Mūsų, socialinių darbuotojų, klientų, šis nematomas darbas yra vertinamas, nes galbūt pas juos daugiau niekas neateis, ir tai suteikia vilties bei ryžto padėti jiems. Deja, šiandien toks darbas pas mus vertinamas neadekvačiai. Daug įtampos ir stresų nūdienos Lietuvoje patiriantys socialiniai darbuotojai ne visada sulaukia atitinkamos pagarbos, atlygio už darbą“.
Naudingiau padėti, negu gailėti
Dar viena jauna bičiulė, Milda, dirbdama socialine darbuotoja, jaučiasi užtikrintai, nors pripažįsta, kad darbas – nedėkingas.
„Baigusi studijas, įsidarbinau labdaros paramos fonde. Dirbau su priklausomybe nuo psichoaktyvių medžiagų sergančiais asmenimis. Sekėsi neblogai, tačiau nesijaučiau „savo rogėse“, todėl pradėjau dirbti vaikų globos namuose. Ne paslaptis, kad darbas su vaikais yra sunkus, nenuspėjamas. Specialistas turi turėti ne tik socialinio darbo, pedagoginių, psichologijos, teisinių žinių, bet ir gebėti tas žinias taikyti kasdieniniame darbe, būti ir emociškai stiprus, ir jautrus žmogus.
Merginos teigė nekeisiančios savo pasirinkimo padėti žmogui. „Svarbiausia – šalia esantis žmogus. Dirbame iš pašaukimo, suvokdamos, kad mūsų darbas gali pakreipti pažeidžiamų žmonių likimus į gerą“.