Ar lengva Lietuvoje būti politiku? Neklausiu apie taip vadinamus „pirmuosius asmenis“, kurių veidus, vardus ir pavardes – netgi mėgstamus naudoti žodžius – visi žinome iš žiniasklaidos. Ar paprasta būti politiku vietos savivaldoje?
Nesigilinant atrodytų, kad nėra nieko lengvesnio: sėdi „minkštoje“ kėdėje, gauni užtikrintą algą iš mokesčių mokėtojų pinigų, o faktas, kad esi išrinktas ketveriems metams, praktiškai garantuoja „šiltą“ vietą visai kadencijai. Ar iš tikrųjų viskas taip paprasta? Ar yra tik ši, fasadinė pusė? Mano gyvenimiška patirtis rodo, kad daugeliu atveju nėra paprastų ir vienareikšmių atsakymų.
Jau metus laiko dirbu Jonavos rajono mero pavaduotojo pareigose. Mano manymu, šios pareigos yra tiek atsakingos, kiek pas asmuo sugeba jas įprasminti, kiek pats asmuo įdeda realios veiklos. Ir kalbu ne tik apie save – kalbu apie visus Lietuvos piliečius, kurie dirba politikos srityje. Dažnai man yra sakoma, kad ši darbo vieta yra puiki: nuolatiniai renginiai, darbo vizitai, pasitarimai ir panaši veikla. Man nuolat (ir dažniausiai ironiškai) pabrėžiama, kad mano veidas kone kasdien šmėžuoja socialiniuose tinkluose, vietos žiniasklaidoje. Ironiją suprantu, tačiau visada stengiuosi atsiriboti nuo išorės blizgesio ir susikoncentruoti ties turiniu.
Būvimas politiku palieka dviprasmį įspūdį. Iš vienos pusės turi nuolat bendrauti su įvairias žmonėmis, dalyvauti renginiuose, pristatymuose, pats priiminėti svečius, t.y. žiūrint iš šalies – praktiškai nieko neveikti. Iš kitos pusės turi realų darbą, realius įsipareigojimus miesto ir rajono žmonėms, kuriuos turi įvykdyti. O jų įvykdyti negali vien tik dalyvaudamas renginiuose. Jeigu renginiuose nedalyvausi (nesvarbu, dėl kokios priežasties) – būsi laikomas pasipūtėliu arba dar blogiau, negerbiančiu kitų žmonių, o besistengdamas nuolat visur sudalyvauti gausi ne menkesnį neigiamą grįžtamąjį ryšį – esą tą darai tik dėl politinių „taškų“, dėl politinės karjeros, o realaus darbo – nevykdai, nes tave rinko ne tam, kad tik kalbas sakytum.
Kaip politikui pašalinti šį dviprasmiškumą? Mano manymu, Jonavos rajono socialdemokratai šį klausimą sprendžia efektyviai.
Į politinę veiklą žiūrime kaip į darbą, kaip į terminuotą darbo sutartį, pagal kurią rinkėjai (mūsų darbdaviai) mus įpareigojo įvykdyti tam tikrus darbus per atitinkamą laikotarpį. Jau antrą kadenciją iš eilės nesišvaistome tuščiais pažadais, o atsižvelgdami į realias galimybes, prisiimame realius įsipareigojimus, kuriuos ir įvykdome. Todėl neraustame iš gėdos bendraudami su rajono žmonėmis bei galime drąsiai žvelgti jiems į akis ir sakyti, kad jie mus pasirinko ne dėl skambių žodžių ir malonių ausiai pažadų, bet dėl realių įvykdytų ir įsipareigojamų įvykdyti darbų.
Nepainiojame ūkinės veiklos su politika, neieškome kiekviename žingsnyje politinių priežasčių ar politinių pasiteisinimų. Puikiai suprantame, kad vietos savivaldoje didžioji darbų dalis negali būti siejama su politika, nes tai darbai, susiję su infrastruktūros gerinimu, susisiekimu, gerbūviu, sveikatos ir socialine apsauga, kultūra. Rajone nutiesiama nauja kelio danga, renovuojama gatvė, vykdomas mokyklos remontas, statomi nauji sporto objektai, vykdomas geriamojo vandens kokybės gerinimas, pastatoma vasaros estrada – Joninių slėnis, įrengiama slidinėjimo trasa, dviračių takai bei daug kitų darbų. Taip, jų atsiradimą lemia politinės rajono valdžios valia, tačiau ar pats faktas juos padaro mažiau vertingus? Ar faktas, kad jų įvykdymą lėmė rajono valdžios, suformuotos socialdemokratų partijos pagrindu, šiuos realius darbus sumenkina? Jie tampa mažiau prasmingi rajono ir miesto žmonėms?
Kaip ir minėjau pradžioje, mėgstu gilintis į turinį. Žiniasklaidoje, bendraudamas su kitais politikais, su administracijos darbuotojais, su visais, kas nori išklausyti ir suprasti, dažnai pastebiu, kaip lengvai painiojama forma su turiniu. Kaip dažnai geri darbai nuvertinami tik todėl, kad juos atliko kitą politinę srovę atstovaujantys žmonės. Dažnai girdžiu mintį, kad mūsų, rajono socialdemokratų įvykdyti darbai yra geri, tik dar geriau būtų, kad juos padarytų kiti – ne socialdemokratai. Sunku ginčytis ir argumentuotai atremti tokį požiūrį, nes jis nukreipiamas ne į darbus, ne į veiklą, bet į asmenis.
Taigi, ar lengva Lietuvos Respublikoje būti politiku, ar lengva suderinti realų darbą ir nuolatinį viešumą? Atsakydamas į šį klausimą, kiekvienas politikas turi pagalvoti apie save ir savo veiklą. Jeigu pastaroji apsiriboja tik kalbomis, jeigu jis „atsibunda“ tik prieš eilinius rinkimus, jeigu rinkėjams dalina populistinius pažadus, kurie nevirsta darbais – jeigu taip rizikuoja ir „žaidžia“ su rinkėjais – tada taip – visai nesunku. Tačiau jeigu jis, kaip Jonavos socialdemokratai, yra atsakingas, jeigu vykdo savo įsipareigojimus rinkėjams, jeigu daug ir sunkiai dirba, nekreipdamas dėmesio į kritiką – tada sunku, bet rinkėjas tai visada įvertina.
Tada ir tik tada politikui nėra gėda dalyvauti susirinkimuose, šventėse ir renginiuose, nėra gėda kalbėtis su bet kuriuo žmogumi, nes jis turi tvirtą pagrindą – įvykdytus įsipareigojimus, atliktus realius darbus. Tik tokiu atveju jis gali tvirtai ir užtikrintai atsakyti už savo žodžius, už tuos darbus, kuriuos įvykdė jis ir jo atstovaujama politinė jėga.
Eugenijus Sabutis, Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotojas, socialdemokratas