Iš pirmo žvilgsnio  Elegijus ir Rasa Laimikiai atrodo labai skirtingi, tikros priešingybės. Jei Elegijų aplinkiniai įpratę matyti ramų, net kiek melancholiškai nusiteikusį, tai Rasa – tikras „gyvsidabris“, mielai bendraujanti, besišypsanti ir energinga. Vis dėlto pirmas įspūdis  – ne visai teisingas. „Gal savo būdu ir nesame panašūs, bet mus sieja meilė muzikai ir vaikams“, – sako sutuoktiniai.

Dėl meilės kalta muzika

Elegijus ir Rasa susituokę jau 26 metus, iki vedybų draugavo dar ketverius. „Net nepastebėjome, kaip tas laikas prabėgo, – sako Laimikiai, – tačiau kartu pragyventu laiku didžiuojamės, nes šiuolaikiniame pasaulyje ilgai ir darniai gyventi santuokoje – tikrai nemenkas iššūkis.“

Jie susipažino Panevėžio muzikos aukštesniojoje mokykloje (dabar – Panevėžio kon­­­­servatorija). „Kai atvykau į Panevėžį, man tebuvo gal 15 metų, – pasakoja Rasa. – Prieš tai važiavau į Juozo Gruodžio konservatoriją Kaune, bet man tos įstaigos aplinka „neprilipo“. O vos tik peržengiau Panevėžio konservatorijos slenkstį, supratau – čia ta vieta, kur noriu mokytis ir tobulėti.“

Kai Elegijus pirmą kartą pamatė Rasą, šioji buvo pirmakursė, o jis mokėsi jau ketvirtame. „Pamatėme vienas kitą valgykloje, persimetėme keliais žodžiais, taip ir pradėjome draugauti“, – pasakoja Elegijus. „Buvo tikrai panašiai, – šypsodamasi antrina vyrui Rasa. – Po pamokų papietavę studentai eidavo į laisvas auditorijas ir muzikuodavo. Pamenu, repetuoju, girdžiu, kaip prasiveria durys. Už jų – Elegijus. Jis ir klausia: „Ar galiu paklausyti koncerto?“. „Na, nieko sau“, – pagalvojau ir mandagiai išprašiau „žiūrovą“ lauk. Tačiau jis  buvo atkaklus ir į mano repeticijas ateidavo vis dažniau. Taip mane ir prisijaukino, nors jis iki šiol nepapasakojo, kaip pirmą kartą surado auditoriją, kurioje grojau“, – juokiasi Rasa.

Baigę Panevėžio konservatoriją, kartu mokėsi ir toliau. Viename suole sėdėjo studijuodami edukologiją Šiaulių universitete ir tęsdami mokslus magistrantūroje Vytauto Didžiojo universitete.

Muzika – kraujyje

Konservatorijoje Rasa mokėsi akordeono virkdymo vingrybių, o Elegijus – chorvedybos ir grojimo fortepijonu. „Visa giminė iš mamos pusės labai muzikali, – pasakoja Rasa. – Mama šoka, dainuoja. Vaikystėje, jei kažkur važiuodavome, pamenu, visuomet kartu – aš, tėtis, mama – dainuodavome. Jau darželyje teko būti soliste, tad be muzikos gyvenimo net negalėjau įsivaizduoti.“

Panevėžyje gimęs ir augęs Elegijus muziką taip pat „paveldėjo“: mama buvo muzikos mokytoja, tad pasirinkimas gyventi su muzika buvo tarsi savaime suprantamas.

Anksčiau sutuoktiniai kartu koncertuodavo ir dainuodavo įvairiuose renginiuose, šventėse, tačiau vėliau, sako, pagausėjus šeimai, norėjosi daugiau laiko skirti vaikams. Pasak tėvų, jų dukra Aušrinė – taip pat muzikantė, groja fleita ir puikiai dainuoja. Šiuo metu ji studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o sūnus, nors instrumentų ir nevaldo, taip pat mėgsta muziką, turi neblogą muzikinį skonį.

Rasa sako, kad jai pačiai mieliausias – vokalinis džiazas, o pati itin džiaugiasi galėdama dainuoti su dukra. Elegijus – priešingai, labiau mėgsta šiuolaikinę, elektroninę muziką, nors klausosi ir kitokių žanrų. „Man patinka Andriaus Mamontovo  ir grupės „Foje“ kūryba ir iki šiol daro didelį įspūdį, – sako Elegijus, – o su mūsų kraštiečiu Vladu Kovaliovu mielai traukčiau duetu.“

Instrumentas ir daina – neatsiejami

Rasa prisipažįsta, kad pirmoji jos meilė – ne Elegijus, o akordeonas.  Moteris jau daugiau nei 10 metų koncertuoja su „Aisvos“ kolektyvu, kur ir groja, ir dainuoja. Jei reiktų pasirinkti tik vieną – ar groti, ar dainuoti – darytų viską, kad tokios dilemos nereiktų spręsti. „Tik kai nuotaika prasta, dainuoti negaliu, o groti išeina net ir tuomet, kai, atrodo, žemė slysta iš po kojų“, – sako Rasa.

Drauge su „Aisva“ moteris nemažai keliauja, kolektyvas laukiamas Lietuvos ir užsienio scenose, yra pelnęs laureatų vardą įvairiuose užsienio festivaliuose ir konkursuose. „Man „Aisva“ – kaip šeima, čia susipažinau su puikiais žmonėmis, radau atgaivą sielai. Tai – mano mieliausias hobis.“

Be muzikavimo, Rasa domisi psichologija, skaito knygas arba skiria laiko augintiniams. „Labai myliu gyvūnus, daugelis tų, kurie augo mūsų namuose, buvo priklydę. Pamaitindavom, paglobodavom. Taip ir pasilikdavo. Dabar auginame du šunis“, – sako pašnekovė.

Motociklas – ir hobis, ir vaistas

Kas šiek tiek labiau pažįsta Elegijų, žino, jog jis  – aistringas motociklų gerbėjas, neabejingas greičiui ir laisvės pojūčiui. Atrodytų, ramaus  būdo žmogus ir galinga transporto priemonė – sunkiai suderinami. Vis dėlto, pasak E. Laimikio, motociklas – jo gyvenimo būdo dalis.  „Technika ir muzika visuomet buvo mano gyvenime, – tvirtino Elegijus. – Kai studijavome Panevėžy, į Jonavą pas Rasos tėvus važiuodavome su JAVA. Dabar žmonos atsisėsti ant motociklo nebeįkalbu.“ „Matyt, „su amžiumi“ atsirado stiprus savisaugos jausmas, – sako Rasa. – Pati nevažinėju, bet Elegijaus nevaržau, žinau, kad motociklai – jo mėgstamas hobis. Žiemą jis motociklą laiko net ne garaže, o namų hole.“

Elegijus sako, kad pasyvaus važiavimo nemėgsta, bet vairuoja atsakingai. Motociklu jis labai mėgsta keliauti.

Anot vyro, važiavimas atpalaiduoja, „atšviežina“ galvą, padeda atsikratyti negatyvių emocijų. O pastarųjų jau daugiau kaip du dešimtmečius netrūksta. Tiek laiko E. Laimikis dirba vaiko teisių apsaugos srityje, pro jo akis praslenka sudėtingi mažųjų piliečių likimai. Jis pripažįsta: toks darbas – ne visiems pakeliamas. „Yra buvę, kad žmogus ateina dirbti, bet jau po dviejų dienų deda pareiškimą ant stalo ir sako: „Negaliu, neištversiu“. Emociškai tikrai labai sudėtinga, šioje srityje daugiausia tenka dirbti net ne su vaikais, o su jų tėvais. Ypatingi įvykiai  palieka nemalonų, slogų šleifą viduje. Po tiek metų praktikos ir patirties išmoksti su emocijomis susitvarkyti. Čia labai praverčia ir mano motociklas“, – sako Elegijus.

Jei vyras darbe susiduria su itin nemaloniomis situacijomis, Rasa tą pastebi namuose. Nors vyras, anot jos, niekuomet nepasakoja, kas darbe įvyko, kokias situacijas teko spręsti, bet kad kartais jį tai slegia, pastebi. Tokiais momentais jis nori pabūti vienas.

Darbo be vaikų neįsivaizduoja

Abu sutuoktiniai sako, kad labiausiai jiems patinka dirbti su vaikais. Rasa jau 25 metus moko vaikus akordeono paslapčių Jonavos  Janinos Miščiukaitės meno mokykloje. „Savo darbą nepaprastai myliu, esu iš tų žmonių, kuriems, matyt, gyvenime pasisekė, nes darbas sutapo su pomėgiu, – sako R. Laimikienė. – Kai vaikai ateina į mano pamoką pirmą kartą, aš visada jiems sakau: „Sveikinu, dabar jūs išmoksite kalbą, kuria galima susišnekėti visame pasaulyje. Tai – muzikos kalba.“

Rasa sako, kad išmokti groti akordeonu nėra lengva. Pradžioje reikia įdėti daug darbo, tačiau vėliau aplankantis grojimo malonumas viską atperka. Instrumentas populiarus ir šiandien. Akordeono pamokas noriai renkasi  tiek mergaitės, tiek berniukai.

Elegijus taip pat moko vaikus, tačiau ne groti, o dainuoti. Tai muzikinis hobis po tiesioginio darbo valandų. Jau daugelį metų jis yra vaikų popchoro „Šuldu buldu“ vadovas. „Iš pradžių dirbau su suaugusiaisiais „Žemynos“ chore, bet tuomet man buvo pasiūlyta suburti vaikus. Sutikau ir iki šiol labai džiaugiuosi, darbas su vaikais – labai mielas. Jis man padeda atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių“, – sako pašnekovas.

Aktyvi veikla santykių negadina

Nors abu sutuoktiniai – veiklūs ir užimti žmonės, jie stengiasi rasti laiko ir vienas kitam. „Mūsų veiklos grafikas dažniausiai nesutampa. Jei laisva Rasa, tuomet aš užsiėmęs, arba atvirkščiai, vis dėlto bent kartą per metus stengiamės kartu kažkur nukeliauti. Turėdama laisvo laiko, Rasa palepina mane savo keptais pyragais, gaila, kad retokai“, – sako Elegijus. „Jei turime laisvesnę minutę, plušame savo namo kieme, ten darbų niekad nebūna mažai, – juokiasi Rasa. – Nuvažiuojame į sostinę aplankyti dukros arba tiesiog į kiną.“

Laimikiai džiaugiasi, kad vienas kito hobių nevaržo, o priešingai – skatina.

„Didelių, grandiozinių svajonių neturime, – sako Laimikiai. – Anksčiau norėjosi kažkokių materialių dalykų, o dabar – tiesiog kad mano vaikams viskas būtų gerai“, – sako Elegijus. Vyrui antrina ir Rasa: „Mane nuo mažumės mokė mylėti žmones. Aš ir šiandien linkiu, kad kiekvienas būtų sveikas ir laimingas pagal kiekvieno laimės supratimą. Linkiu, kad kiekvienas šalia savęs turėtų žmogų, kuriuo galėtų pasitikėti.  Gyvenimas yra gražus, bet kartu ir  labai nenuspėjamas, niekad nežinai, kas laukia rytoj… Džiugu, jei rytdiena atneša naujus nuotykius, smagias emocijas, pažintis su turiningais žmonėmis, bet  jei kažkas nesusiklostė, patyrėm sunkius išgyvenimus – raskime tvirtumo priimti net ir skaudžiausias pamokas.“

Gertrūda BUČIŪTĖ