Birutė Daškevičienė atstovauja darbuotojų interesus Jonavos rajone. Šiuo metu jai patikėtos AB „Achema“ darbuotojų profesinės sąjungos, UAB „Transachemos“ darbuotojų profesinės sąjungos, Valymo paslaugų darbuotojų profesinės sąjungos bei Jonavos profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkės pareigos.
2022-aisiais, įvertinant jos indėlį ieškant dialogo su AB „Achema“ vadovybe dėl darbuotojų sąlygų gerinimo ir atlyginimo didinimo, ji buvo išrinkta metų jonaviete. „Darbuotojų teisių klausimas išlieka aktualus, nes dar toli gražu nepasiekėme taško, kuriame galėtume drąsiai sakyti, kad „dirbu oriai, saugiai, gaunu prideramą atlyginimą ir esu tikras dėl rytojaus“, – sako B.Daškevičienė.
Profsąjungos – šių dienų aktualija
Atrodo, pasaulis tiek pažengęs į priekį, visuomenė išsivysčiusi, bet vis tiek tenka dėti daug pastangų kovojant už darbuotojų teises, o profsąjungos – šių dienų aktualija. B.Daškevičienės nuomone, tam yra priežasčių.
„Didelę dalį mūsų visuomenės būtų sunku statyti į tą pačią gretą su skandinavais ar, tarkim, vokiečiais, prancūzais. Tai, kas savaime suprantama norvegui ar švedui, nebūtinai patiks ne taip seniai iš sovietinės santvarkos išsilaisvinusiems lietuviams.
Jei kitose šalyse socialinis dialogas, partnerystė su darbuotojais ir jiems atstovaujančiomis profesinėmis sąjungomis yra organiška darbo dalis, Lietuvoje dar dažnas požiūris, kad “aš viršininkas ir žinau geriau“; „nepatinka – išeik“, „tokių kaip tu už durų eilė laukia”. Nors, aišku, seniai nebelaukia – beveik visose veiklos srityse jaučiamas kvalifikuotų darbuotojų trūkumas“, – sako B. Daškevičienė.
„Net jei atrodo, kad stipriai patobulėjome kaip visuomenė po Nepriklausomybės atkūrimo, pažanga ir išsivystymas nebūtinai vienodai paplitęs tiek toje pačioje visuomenėje, tiek įvairiuose sektoriuose. Deja, senos ydos gajos ir daliai išguiti nepakanka trijų Nepriklausomybės dešimtmečių“, – pastebi pašnekovė. Pasak B.Daškevičienės, net ir pažanga gali apsisukti 180 laipsnių kampu į neigiamą pusę.
„Dar ne taip seniai ir akcinę bendrovę „Achema” laikėme itin patrauklia darboviete su geromis socialinėmis garantijomis, kur puoselėtas konstruktyvus dialogas, visas garantijas įteisinant kolektyvinėje sutartyje. Vis tik pastaraisiais metais padėtis taip suprastėjo, kad darbuotojai buvo priversti išeiti į streiką“, – sako B.Daškevičienė.
Pašnekovės nuomone, atsiranda itin daug naujovių, kurios keičia darbo rinką. Vienos veda prie gero, kitos – nelabai. „Pavyzdžiui, naujo tipo žalesnei ekonomikai reikės darbuotojų su naujomis kompetencijomis. Visgi jas reikia įgauti, o tai reikalauja nemažai laiko, pastangų ir, be abejo, finansinių galimybių. Tai gali nulemti, kad dalis žmonių atsidurs paraštėse, nes negebės persiorientuoti taip greitai ir tokiu lygmeniu, kokio tikėsis darbdavys“, – sako B. Daškevičienė. Pasak jos, tokių procesų fone profesinės sąjungos ir tampa svarbios: vykstant dideliems pokyčiams, jos gali amortizuoti perėjimą, išgrynindamos darbuotojų perspektyvą bei iškeldamos jų matomas rizikas ir reikalaudamos aukštesnių standartų iš darbdavio.
„Gindamos silpnesnius trumpuoju laikotarpiu, profsąjungos padeda išsaugoti žmogiškąjį kapitalą ilguoju, o tai svarbu sveikoms ekonomikoms. Ypač senstant visuomenei ir pradedant trūkti kvalifikuotos darbo jėgos.
Dar pridėkime pasaulyje išpopuliarėjusias naujas darbo formas, nestabilų laikiną įdarbinimą, kai nesuteikiamos tinkamos socialinės garantijos, taip pat skaitmenizacijos ir vis plačiau naudojamo dirbtinio intelekto iššūkius ir greitai suprasime, kad profesinių sąjungų darbas yra itin svarbus.
Labai svarbu suprasti, kad pavienis darbuotojas yra labiau pažeidžiamas, nei susivienijusi darbuotojų grupė, vieningai siekianti užsibrėžtų tikslų. Praktiškai viską galima pasiekti, jei darbuotojai suvoktų, kokią turi galią susivieniję“, – savo aktyvios veiklos prasmę paaiškina B. Daškevičienė.
Ginti silpnesnėje pozicijoje esančius – pareiga
B. Daškevičienė sako, kad atstovauti darbuotojų interesams nėra lengva veikla – čia pakankamai daug streso, įtampos, nuolatinė kova, o rezultatui pasiekti reikia ir atkaklumo, ir drąsos, ir ryžto bei nuolatinės motyvacijos. Bet moteris jaučia vidinę pareigą ginti tuos, kurie dažniausiai yra silpnesnėje pozicijoje, nei darbdavys.
„Manau, mano pasirinkimą dirbti profsąjungų srityje lėmė pirmiausiai mano būdo savybės, aš esu kovotoja, tačiau gerąja prasme, man svarbu teisingumas, solidarumas, lygios galimybės, sąžiningumas. Visuomet buvau linkusi „užstoti“ skriaudžiamą žmogų, net jei ta skriauda ne fizinė, o finansinė, moralinė, – pasakoja B.Daškevičienė. – Be to, gerai pažinodami mane, labai skatino šeima, artimieji, be artimųjų palaikymo šioje veikloje būtų labai sunku. Dabar atrodo, kad esu ten, kur galiu save geriausiai realizuoti ir būti labiausiai naudinga“.
B.Daškevičienė nedaugžodžiauja: „noriu, kad atstovaujamose įmonėse būtų gera dirbti, darbuotojai didžiuotųsi ir jaustų pasitenkinimą. To verta siekti, todėl mes su komanda stengiamės užtikrinti sąžiningas ir geras sąlygas darbuotojams“.
AB „Achema“ darbuotojų padėtis – vis dar įtempta
„Achemos darbuotojų profesinė sąjunga, kurios pirmininkė esu, visada siekė ir siekia konstruktyvaus socialinio dialogo su darbdaviu, deja, ilgainiui situacija susiklostė taip, kad yra labiau rūpinamasi akcininkų pasitenkinimu, o ne tuo, ar įmonėje dirbantys darbuotojai išgali oriai gyventi, – neslepia nusivylimo B. Daškevičienė. – Apskritai ginti Lietuvoje savo teises, iš tiesų jas normaliai ginti, o ne stebėti vilkinamas derybas, yra labai sunku ir mes „Achemoje“ tą ne vienerius metus patiriame, kaip ir Vilniaus viešojo transporto darbuotojai“.
Pasak Birutės, streikas – kraštutinė priemonė, kai darbdavys savo darbuotojo poreikius ir lūkesčius praktiškai visiškai ignoruoja. „Tuomet, kai jau darbuotojai ryžtasi imtis šio žingsnio – ryžtasi streikuoti, patikėkit, jie būna perėję kelerius metus vilkinamus derybų procesus, išbandę eilę derybų metodų, keitę derybinę taktiką, išbandę viską, ką tik galėjo. Į patį streiką išeiti yra vėlgi, misija beveik neįmanoma – „Achemos“ atveju derybos buvo vilkinamos trejus metus, jei ne daugiau, Vilniaus viešojo transporto atveju – kelis metus buvo imituojamos derybos, o paskui teismai truko beveik pusantrų metų“, – pasakoja B. Daškevičienė.
„Kiekvienas toks streikas parodo, kad mes gebame įveikti šias kliūtis, jis parodo tą įdėtą milžinišką darbą, kurį įveikia profesinės sąjungos, pradeda atsirasti nors minimali streikų kultūra. Teisinė bazė yra labiau tarnaujanti darbdaviams nei darbuotojams, be to, darbdavių finansiniai ištekliai yra nepalyginamai didesni, todėl profesinėms sąjungoms tenka įveikti labai sudėtingus kelius, kad apgintų darbuotojų teises, na, o streikas, kaip jau ir sakiau, yra ta kraštutinė priemonė, prie kurios prieinama išbandžius visus galimus susitarimo būdus“, – sako B.Daškevičienė.
Vienok, reikia pripažinti, kad AB „Achema“ darbuotojų streikas davė rezultatą. „Prasidėjus streikui, bendrovė sureagavo žaibiškai, priėmė sprendimus padidinti gamybinių padalinių darbuotojams atlyginimus 3,5 proc., skirti dvi vienkartines išmokas. Dėl šių priemonių AB „Achema“ darbuotojų 2022 m. vidutiniai atlyginimai buvo apie 20 proc. didesni nei prieš metus. Vadinasi, didesnių išmokų, nors ir laikinų, ne pilnai atlyginimų padidinimo pavidalu, darbuotojai sulaukė. Tai tam tikras pozityvus streiko rezultatas, – sako B. Daškevičienė. – Deja, kolektyvinės sutarties vis dar neturime, bet jos sieksime. Nepaisant to, kad pandemija, nepaprastoji padėtis padėjo darbdaviams šiuos ginčus nukelti į ateitį, vis tiek darbuotojai nepasiduos, o profesinės sąjungos sieks ir pasieks kolektyvinių susitarimų. Gyvename ne XIX amžiuje, kai darbdaviai buvo įpratę su darbuotojais daryti ką nori, kolektyvinės sutartys ateityje bus. Mažais žingsniais judėsime į priekį“.
Metų moteris atsipalaiduoja laisvalaikiu
Drąsi, aktyvi laikysena ginant darbuotojų teises neliko nepastebėta – B. Daškevičienė 2022 m. pelnė Metų Jonavietės apdovanojimą. Gauto apdovanojimo B. Daškevičienė nesureikšmina: „žinoma, esu dėkinga, kad sulaukiau tokio įvertinimo, bet prie padėkų nepriprantu, keistai jaučiuosi, jei užplūsta jų gausa. Pelnytas apdovanojimas, mano nuomone, labiau įpareigoja. Nė vienas iš iniciatyvių žmonių negalėtų padaryti nieko be palaikymo, be komandos, be bendražygių, kuriems esu be galo dėkinga. Bendruomenei visada labai svarbu turėti žmonių, kurie įkvepia, kurie tampa atrama, kai to reikia, kurie motyvuoja, kai pačiam pristinga jėgų nesustoti ir nepasiduoti apatijai. O šiandieniniame Rusijos karo prieš Ukraina kontekste, mums reikia daugiau pastangų, siekiant išlaikyti ramybę, nepasiduoti nerimui ir tikėti, kad ateitis bus rami ir šviesi“.
Birutės namuose laukia vyras ir trys sūnūs. „Džiaugiuosi, kad didžiausia parama derinant darbą ir šeimyninius įsipareigojimus yra vyras, kuris man suteikia galimybę save realizuoti darbe, pats perimdamas didžiąją šeimyninių įsipareigojimų dalį. Džiaugiuosi, kad esame lygiaverčiai partneriai ir sutariame daugeliu klausimu“, – sako B.Daškevičienė.
Galvą nuo darbinių rūpesčių B. Daškevičienė prablaško pasirinkdama aktyvų laisvalaikį: „jaunystėje žaidžiau stalo tenisą, periodiškai grįžtu prie šios mėgstamos sporto šakos, bet skiriu tam nepakankamai laiko. Vaikams norisi parodyti kuo platesnį pasaulį, todėl, kai tik atsiranda galimybių, renkamės keliones su šeima. Esame pamėgę Lietuvos pajūrį, kurį aplankome ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir žiemą. Su šeima mielai leidžiame laiką važinėdami dviračių takais Jonavoje, čiuoždami slidėmis Joninių slėnyje, lankydami naująjį baseiną, stebėdami Jonavos krepšinio komandos kovas Jonavos arenoje. Nei vienų metų nepraleidžiame be baidarių žygių ar Lietuvos objektų lankymo“.
Birutė Daškevičienė, g. 1979 03 05
Numeris sąraše – 19
Politinė reklama
