Tiek Jonavos miesto, tiek rajono problemos – temos, kurioms daugiausiai savo dėmesio dirbdamas Jonavos rajono savivaldybės taryboje skyrė Artūras Neimontas: anksčiau miesto reikalų komitete buvęs jonavietis dabar vadovauja Kaimo reikalų komitetui. Kaip sako jis pats, pastarasis sprendžia rajono gyventojų kasdieninių poreikių padiktuotus iššūkius. Ir nors neretai šie sukasi apie kelių remonto, infrastruktūros tobulinimo, problemų dėl ugdymo ar kitų įstaigų išlaikymo klausimus, A. Neimontas neabejoja, kad kaimas – nėra užmirštas: nuolat po skirtingus regionus darbo reikalais važinėjantis vyras mato teigiamų pokyčių.
Poreikiai prieš galimybes
,,Jau apie 19-ika metų dirbu draudime. Esu verslo draudimo ekspertas. Aplankau skirtingus rajonus, nes mano kuruojama teritorija veda Ukmergės, Kauno, Elektrėnų bei Kaišiadorių link. Taigi, man tenka pasivažinėti ir po mūsų, ir po kaimynų kaimus.
Ką galiu pasakyti? Pokyčiai yra matomi: infrastruktūra gerėja, darosi patogesnė, o aplinka – gražėja“, – pasakoja A. Neimontas.
Anot pašnekovo, būtent kaimo bendruomenių aplinkos gerinimas yra klausimas, ties kuriuo daugiausiai sukasi šiuo metu jo kuruojamo komiteto darbas.
,,Apimame tiek su švietimu, tiek su ekonomika susijusius klausimus – viską, kas liečia rajono gyventojus, bet daugiausiai diskutuojame, kai prieiname kelių tvarkymo temą. Kodėl? Nes reikia nuspręsti, kurį tvarkysime pirmiausiai, o kurie gali šiek tiek palaukti. Paprastai sakant, dėliojami prioritetai.
Ir tai – suprantama… Tikrai niekas nenori važinėti dulkančiais, duobėtais keliais, nes tai yra nemalonu. Ko gero, ir kiekvienas Tarybos narys, jei tik būtų galimybė, balsuotų už visų jų sutvarkymą dabar ir čia, bet visada reikia įvertinti galimybes, turimą finansavimą. Jei būtume naftos magnatai, apie tokias problemas galėtume net nekalbėti“, – teigė A. Neimontas.
Miesto ir kaimo problemos – artimos
Anksčiau dvi kadencijas Miesto reikalų komitete dirbęs jonavietis pastebi, kad miestiečių bei kaimo gyventojų keliami poreikiai neturėtų būti priešinami.
,,Taryboje kartais pasigirsta pasisakymų, kad kaimams skiriama per mažai dėmesio lyginant su miestu. Manau, kad neretai jie būna pagrįsti tiesiog noru padaryti įspūdį posėdžius stebintiems žmonėms, o ne nuoširdžiai tikint, kad priimti sprendimai – blogi ar norint juos kardinaliai pakeisti.
Visada stengiamasi gauti finansavimą bei atlikti reikiamus darbus kaip galima greičiau, tačiau atotrūkio tarp miestui ir kaimui skiriamų lėšų išvengti tikriausiai nepavyks. Dar vienas klausimas – ar visiškai suvienodinti jas išties būtų teisinga.
Pavyzdžiui, kai kalbama apie kelius, jų tinklas kilometrų atžvilgiu rajone visada didesnis nei mieste. Savaime suprantama, tai reikalauja ir didesnių lėšų. Kita vertus, vertinant gyventojų koncentraciją bei kelių eksploatavimo dažnį, mieste keliai – kur kas labiau apkrauti, o jais naudojasi ir rajono gyventojai, atvykstantys į miestą tvarkytis vienų ar kitų reikalų, ir miestiečiai. Tai liečia ir vienus, ir kitus. Norint, kad atlikti darbai prisidėtų prie maksimalaus gyventojų skaičiaus gerbūvio, turi atsižvelgti į visa tai“, – savo mintimis dalinosi Tarybos narys.
Valstybės politika kelia dvejonių
Pasakodamas apie Kaimo reikalų komiteto darbą, A. Neimontas pripažįsta įžvelgiantis ir kitų problemų, kurios jį neramina.
,,Kaimas nėra vien tik apšvietimas, šaligatviai, žvyruoti ar asfaltuoti keliai. Kur kas svarbiau už tai yra patys žmonės, bendruomenės. Matome, kad visos šalies mastu uždarinėjamos mokyklos, kuriose nesurenkamas reikiamas kiekis vaikų. Man tokios tendencijos tikrai ne prie širdies, nes kaimo mokyklos tarsi atstoja kultūros židinius, palaikančius bendruomeninius ryšius. Aplink mokyklas sukdavosi visas gyvenimas. Norėtųsi jas išsaugoti. Visgi, Taryba nėra tas valdžios organas, kuris kuria nacionalinius įstatymus, nuo kurių neretai priklauso ir savivaldybių sprendimai.
Dabartinė valstybės politika šiuo klausimu yra tokia, kuriai nelabai norisi pritarti, bet esame pastatyti į keblią situaciją, kad finansavimo kaip ir nėra, o mokyklų išlaikymas, kai jose yra mažiau vaikų, neatpinga.
Iš naujo atranda kaimą?
Nepaisant rajonus slegiančių iššūkių, A. Neimontas pastebi, kad dalis gyventojų į kaimą žvelgia kaip į naują galimybę.
,,Nekilnojamo turto turėjimas užmiestyje, panašu, darosi siekiamybė. Žinoma, tai gali lemti daug priežasčių: vieni galbūt nori tapti savarankiškesni ir nesinaudoti mieste visus rišančiais patogumais, tokiais kaip centrinis šildymas, kiti galbūt su romantika prisimena savo senelių, tėvų gyvenimą kaime“, – svarstė A. Neimontas, čia pat pridurdamas, kad įžvelgia ir rajono gyventojų bendruomeniškumo apraiškų suaktyvėjimą.
,,Nežinau, ar man tik taip atrodo, ar anksčiau tuo nesidomėjau, bet dabar matau žmonių norą kažką sukurti sau ir kitiems. Matau, kad organizuojami bendruomeniniai vakarai, įvairios iniciatyvos. Pats turiu veiklių pažįstamų, kurie įsitraukia į visuomeninę veiklą. Smagu tai, kad ji nėra kažkokia primesta ar suorganizuota politikų. Ji – kilusi iš bendruomenės branduolio, kuris randa tą gyslelę, padedančią suburti gyventojus“, –kalbėjo vyras.
Džiaugiasi savu miestu
Paprašytas palyginti Jonavos rajoną su aplinkiniais rajonais, A. Neimontas nė nemirktelėjęs vardija pirmojo privalumus.
,,Aš gimiau ir iki kokių 5-erių metų gyvenau Kaišiadoryse. Vėliau su tėvais važiuodavome į juos bent kartą per mėnesį. Pamenu, vaikystėje man atrodė, kad ten labai gražu, labai tvarkinga ir geriau nei bet kur kitur. Mano tėvukas kilęs iš Kėdainių, lankydavomės ir ten, bet sakyti, kad jaučiu šiam miestui prieraišumą, žavesį – negaliu. Tai, ką matau važinėdamas, man leidžia teigti, jog Jonava ir jos rajonas neturi analogų.
Komandiruotės priverčia apsilankyti tolimesniuose miestuose. Neseniai buvau Klaipėdoje, Mažeikiuose. Daug kas tvarkosi, bet kur benuvažiuočiau, nesu matęs kažko tokio, ką norėtųsi turėti pas mus, nes dar neturime.
Džiugina ir pokyčiai pačios Jonavos bendruomenėje. Gyvenu šalia tų vadinamų „pentagonų“, kur anksčiau dažnai lankydavosi policija, ugniagesiai gelbėtojai. Žiūrėk, jau užsidegė koks balkonas… Dabar to jau labai seniai nemačiau. Kiek teko kalbėti su vieno iš jų bendruomenės pirmininke, ji akcentavo, kad tų didelių problemų nebėra, o pas juos atsikrausto jaunos, savo gyvenimus Jonavoje norinčios kurti šeimos“, – sakė vyras.
Greitesnis susisiekimas
Neretai dienas keliuose leidžiantis jonavietis džiaugiasi, kad Jonavos rajono savivaldybė – itin patogi savo lokacija.
,,Tai yra Lietuvos vidurys, iš kurio greitai galima pasiekti kitus miestus. Mano sūnus gyvena Kaune. Paradoksalu tai, kad jam nuvažiuoti iki savo darbo užtrunka kur kas ilgiau, nei man iki jo nuvykti iš Jonavos. Atstumas – didesnis, bet kamščiai…
Tiesą sakant, po šio pokalbio kaip tik planuoju vykti į Kauną. Matau, kad jį pasieksiu pačio piko metu. Su siaubu prisimenu spūstis – bereikalingas automobilio ,,varginimas“ ir bereikšmis brangaus laiko švaistymas“, – kalbėjo A. Neimontas.
Malonūs komplimentai
Gražius žodžius apie savo kraštą jis yra girdėjęs ir iš miesto svečių.
,,Nesenai kalbėjau su buvusiu jonaviečiu, kuris dabar gyvena kitame mieste, bet užsuka į Jonavą dėl tam tikrų reikalų. Jis negalėjo atsistebėti tiek miestu, tiek rajonu. Kadangi jis į Jonavą atvažiavo per Žąslius, nusistebėjo, kokie keliai buvo anksčiau, o kokie yra dabar.
Kai pasakiau jam, kad važiuoti į Vilnių, jei reikia patekti į sostinę nuo Ukmergės pusės, dabar galima asfaltuotu keliu tiesiai per Upninkus, jis dar labiau nusistebėjo. Pasiūliau jam pasinaudoti šia galimybe, o tuo pačiu dar pamatyti, kaip keitėsi tie patys Upninkai, į kurių pusę kadaise važiuodavome plaukti baidarėmis. Jonavą jis įvardijo kaip labai tvarkingą miestą, kuriame apie viską pagalvota.
Taip pat su kolegomis turime tradiciją susitikti ne darbo reikalais, pavakarieniauti ar šiaip smagiai praleisti laiką. Keliaujame į skirtingus miestus. Vieno iš jų pakviesti į Jurbarką, išsinuomojome dviračius. Tuomet aš sugalvojau pasikviesti visus pasivažinėti dviračiais Jonavoje. Pasakiau, kad susidurtume tik su viena problema – pas mus jų niekas nenuomoja. Kadangi visi pasakė, kad gali atsivežti savus, susitikome Jonavoje.
Jie stebėjosi, kaip gerai mes čia gyvename: viskas sutvarkyta, patogu, gražu“, – pasakojo A. Neimontas.
Laisvalaikis – ramesnis
Vyras prasitaria, kad būtent pasivažinėjimas dviračiu ilgus metus buvo jo mėgstamas laisvalaikio praleidimo būdas.
,,Būdavo, kad į dieną numindavau apie 20 kilometrų. Dabar važinėju mažiau, renkuosi ramesnes pramogas: krapštausi prie uošvienės namuko, vis ieškodamas, ką dar ten būtų galima pakeisti, gal kokią lentą…
Labiausiai mėgstu medžio darbus, bet nevengiu ir metalo. Garaže turiu gerą peilių galąstuvą, tai visiems sakau, kad gali atvežti savo peilius paaštrinti“, – šypsodamasis kalbėjo pašnekovas.
Kalbėdamas apie savo laisvalaikį, A. Neimontas pamini ir iš naujo atrastą grojimą pianinu.
,,Kažkada baigiau pianino klasę. Mano sūnus taip pat moka juo groti. Buvome nusipirkę elektroninį pianiną – ,,Yamaha“. Kadangi sūnus turi mažų vaikų, jam laiko šiam pomėgiui nebeliko. Dabar prie ,,Yamaha“ pamuzikuoti prisėdu aš. Pirštai – jau ne tie, bet manau, kad jei gali tenkinti sau mielus poreikius, tai jau yra labai gerai“, – teigė jonavietis.
Artūras Neimontas, Jonavos raj. savivaldybės tarybos Kaimo reikalų komiteto pirmininkas
g. 1961 02 24
Numeris sąraše – 8
Politinė reklama