Kelis mėnesius, o ypatingai pastarąsias kelias savaites sunku nepasimesti informacijos sraute apie pasaulį užklupusį koronavirusą. Informaciniai portalai, socialinė erdvė, televizija, radijas, pagaliau – tiesioginius pokalbius kasdieną pradedame ir baigiame dalindamiesi naujienomis, žiniomis, gandais ir viskuo, ką tik galime pasakyti apie koronavirusą.
Viruso pradžia, plitimas, pasaulio bendruomenės, Europos Sąjungos, kitų valstybių, pačios Lietuvos, jos valdžios, politikų, savivaldybių, verslo ir paprastų žmonių veiksmai, neveikimas, reagavimas ar nereagavimas, laiku ar ne laiku, „turėjo būti padaryta“ ar „nepadaryta“.
Mes Lietuvoje, aišku, labiausiai susirūpinę, ką galėjo padaryti, ką daro ir ką darys mūsų valdžia, Prezidentas, savivalda, sveikatos priežiūros įstaigos, paprasti žmonės. Visame šiame tikros ar tik tariamos informacijos vandenyne beveik nepastebimi tie balsai, kurie nekritikuoja, nemoralizuoja, neieško kiekviename žingsnyje klaidų, o sako, ką turėsime padaryti, ką būtina padaryti netolimoje ateityje, kai ši krizė baigsis, norėdami ateityje panašioms krizėms pasiruošti daug geriau.
Kol kas ši tema nėra plačiai aptariama, nes nėra aišku, kada ir kaip baigsis pandemija, kiek gyvybių nusineš ir kokius nuostolius – žmogiškuosius, socialinius, finansinius, netgi globalius – paliks ateinantiems dešimtmečiams.
Nesakau, kad nereikia kritikuoti. Kritikuoti būtina, nes nuomonių skirtumai, skirtingi pasiūlymai ir galimybė juos išreikšti sukuria daug alternatyvų ir geriausio galimo pasirinkimo galimybę. Tačiau kritikuoti visada yra lengva. Ypatingai lengva kritika užsiiminėti kriziniu laikotarpiu, nes tuo metu į paviršių išlenda visos sisteminės, infrastruktūrinės, socialinės, finansinės, vadybos ir kitos bėdos.
Kritikų kriziniu laikotarpiu nors vežimu vežk: nėra apsauginių priemonių, biurokratai bijo atsakomybės, sprendimus priimantys žmonės nekompetentingi, politikai neklauso specialistų, žmonės neklauso ir politikų, ir specialistų, viską reikėjo daryti anksčiau, daugiau, greičiau, protingiau.
Imame bet kurią temą ir gausis puikus straipsnis. Bėda ta, kad tuo užsiima kas netingi, bet realios naudos krizės laikotarpiu neduoda daug. Geresnis būdas – tai klaidų ir klaidingų sprendimų, priimtų iki krizės ir krizės metu, susisteminimas ir atitinkamų veiksmų plano ateičiai numatymas, kad analogiškai ar panašaus pobūdžio krizei atėjus ateityje, jau būtumėme jai pasiruošę daug geriau.
Tai yra užduotis visiems: dabartiniam ministrų kabinetui, Seimo nariams, prezidentui ir Prezidentūrai, savivaldos politikams, įvairių sričių ekspertams ir, be abejo, tiems žmonėms, kurie jau dabar ruošiasi rinkimams ir ateityje planuoja tapti politikais. Ši tema turi tapti mūsų ir kasdieninio, ir politinio diskurso dalimi.
Taikos laikotarpio planai ir krizė
Pradžioje praktinis pavyzdys, kuris leis susidaryti vaizdą apie jau esamus ir paskubomis „kepamus“ teisės aktus.
Prieš tapdamas vietos savivaldos politiku, beveik penkerius metus dirbau Jonavos greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriumi. Kiekviena tokio pobūdžio įstaiga Lietuvoje, pagal galiojančius teisės aktus turi turėti savo ekstremalių situacijų veiksmų planą. Šio plano paruošimui paskyriau daug laiko ir jį ruošiau, atsižvelgdamas į VISUS tuo metu galiojančius teisės aktus. Plano apimtis – 500 puslapių. Vien teisės aktų sąrašas, kuriais turi vadovautis greitoji medicinos pagalba, sudarydama tokį planą, užėmė beveik dešimt lapų.
Paruošęs ir patvirtinęs šį planą, iš anksto supratau, kad jis bus visiškai neveikiantis, nes koks žmogus gali ne tik perskaityti, bet ir įvertinti, įsiminti bei kas svarbiausia – ekstremalioje situacijoje pradėti veikti pagal tokį planą? Tai visiškai nerealu.
Šiandien, dirbdami savivaldoje, t. y. būdami priešakinėse kovos su koronavirusu eilėse, mes tą matome visiškai akivaizdžiai. Dar neteko girdėti nei iš vieno vadovo, kad palaukime, atsiverskime savo ekstremalių situacijų veiksmų planus ir dirbkime pagal juos.
Visi šie planai ramiai gyvena savo gyvenimą segtuvuose ir dokumentų spintose, nes jie reikalingi tik ministerijų biurokratams ir jų sudarytoms tikrinimo komisijoms. Realiame gyvenime mes reaguojame kitaip. Trūksta apsauginių priemonių – sėdame ir perkame. Reikia parvežti iš užsienio parvykusius ir oro uoste laukiančius tavo rajono piliečius – imamas autobusas ir važiuojame.
Neturime laiko žaisti, leisdami įsakymus, derindami juos, registruodami, neturime laiko užsiiminėti lėta biurokratine veikla, kuri tinkama tuo atveju, kai gyvename ne kriziniu laikotarpiu. Išvada peršasi pati – krizės laikotarpiu įstatymai ir teisės aktai turi bent jau netrukdyti kovoti su krize.
Tuo labiau krizės laikotarpiu neturi būti paskubomis kepami nauji teisės aktai ir nurodymai, nes dabar matome, kad vien juos paskelbti ir paaiškinti kartais trunka tiek, kad tai padarius jie jau keičiami, nes krizės eiga pakoregavo realybę ir jie tampa neaktualūs.
Taigi, kodėl „taikos“ metu sudaryti planai neveikia? Nes yra tik „planai“ ir jie sudaryti „taikos“ metu.
Šiuolaikinėje visuomenėje planuojame visi. Savo karjerą, šeimos finansus, bendruomenių veiklą, savivaldybės biudžetus ir strategijas, pagaliau valstybė turi begalę ateities planų. Ar visi jie suveikia? Toli gražu. Kodėl ne viskas pasiseka? Nes šiandienos realybė VISADA koreguoja praeityje sudarytus planus, VISADA planus reikia tobulinti ir keisti, atsižvelgiant į šiandienos iššūkius.
Kariuomenės, priešgaisrinės apsaugos, policijos veikloje netgi taikomi imitaciniai žaidimai, kuriais remiantis planuojamos įvairios operacijos. Turbūt geriausiai tai sekasi daryti kariuomenei, nes jos veikla, kaip bežiūrėtumėm, apima gana siaurą sritį, kurioje žmonijos patirtis yra, deja, labai didelė ir skaudi.
Tačiau, atėjus krizei, kiekvienai krizei, akivaizdžiai pamatome, kad jai nebuvo tinkamai pasiruošta. Turbūt geriausias atsakymas tokiam kritiniam požiūriui būtų toks: jeigu būtų pasiruošta tinkamai, tai krizė neateitų, o jeigu neateitų, tai jos ir nebūtų, o jeigu jos nebūtų – tai kaip suprastumėme, kad tinkamai pasiruošėme? Užburtas ratas. Ar iš jo galime išeiti?
Krizės vadybininkai prieš politikus
Kiekviena krizė – tai nukrypimas nuo mums visiems priimto, iš esmės kasdieninio, rutininio gyvenimo. Bandydami numatyti visus galimus nukrypimus, susiduriame su tuo, kad juos net įvardinti sunku, jau nekalbant apie tai, kaip reikėtų jiems ruoštis.
Krizės įveikimas – tai kuo spartesnis, kuo mažiau kainuojantis sugrįžimas į įprastą gyvenimo ritmą. Kaip mums padeda jau turimi teisės aktai? Tik dalinai. Pradžioje kažkuriuo mastu dar jais vadovaujamės, bet krizei įsibėgėjant, pamatome, kad jie nepadeda, o pradeda trukdyti.
Tada skubos tvarka keičiame juos. Tada priimame naujus. Tada naujus keičiame ir taip toliau, nes realybė keičiasi greičiau, nei teisės aktuose tai sugebame numatyti.
Jau pasigirsta pasiūlymai Seime priimti taip vadinamą pandemijos krizės įstatymą. Galime taip mąstydami priimti ir potvynių valdymo įstatymą, ir sausros įstatymą, gal netgi pasaulio pabaigos valdymo įstatymą. Taigi, ar yra kokia nors racionali išeitis? Manau, kad visi kartu galime rasti kelias racionalias išeitis.
Šiandien pasigirsta balsai, kuriems pritariu, kad ateityje, kilus krizei, analogiškai šios dienos nelaimei, pavesti jos valdymą ne politikams, ne žmonėms, kurie, pripažinkime, nėra vadybos specialistai, o skubiai formuoti specialią visuomenėje žinomų ir krizinėse situacijose pasižymėjusių vadybininkų ir specialistų komandą.
Vadybininkų, kurie vienu ar kitu metu sugebėjo savo verslus ištraukti iš dugno, vadybininkų, kurie yra savo srities, t. y. vadybos ir valdymo, žinovai. Šalia jų turime, tiesiog privalome, suburti ir atitinkamų sričių specialistus.
Šią komandą galima plėsti tiek, kiek reikia, netgi jos formavimą pavesti pačiai komandai. Manote, kad reikia teisininkų ir žiniasklaidos atstovų? Prašom. Manote, kad reikalingi užsienyje reziduojantys diplomatai? Prašom. Neribokime iniciatyvos.
Šiuo atveju politikai turi būti nušalinami nuo vadovavimo ir sprendimų priėmimo.
Kodėl siūlyčiau tokį modelį? Šios krizės, deja, vis gilėjanti patirtis akivaizdžiai parodo, kad politikai, vadovaujantys krizei, eina jiems įprastu keliu: renkasi į pasitarimus, priima sprendimus, rašo įsakymus. Ką daro vadybininkai? Jie veikia.
Puikus pavyzdys – Andriaus Tapino iniciatyva. Surenkama entuziastų komanda, kuri dirba nuo pirmųjų minučių. Greitai, operatyviai, be įsakymų, protokolų, spaudos konferencijų. Situacija keičiasi? Keičiasi ir reagavimas į ją. Matome, kad žurnalistas, pasitelkęs atitinkamus entuziastus, gali padaryti daug. Dūris valdžiai į širdį? Taip, tačiau tai ir pamoka, kad tiesiog reikia keisti veikimo būdą.
Aš asmeniškai labiau džiaugčiausi, kad taip dirbtų valdžios institucijos, o A. Tapinas užsiimtų tuo, kas jam sekasi puikiai – politikų pašiepimu ir neturėtų rūpintis, kaip sveikatos priežiūros įstaigas aprūpinti apsaugos priemonėmis. Šiuo atveju žurnalistas pasižymėjo kaip puikus krizės valdymo specialistas ir atskleidė, kad politikai tokie nėra. Kodėl?
Nes politikai – ir šiuo atveju, ir veikdami kitomis aplinkybėmis – dažniausia patys save apriboja. Visų pirma, jie dalyvavo rinkimuose ir dauguma jų galvoja apie savo politinės karjeros pratęsimą. Galvodami apie tai, jie sąmoningai ar nesąmoningai galvoja, kaip jų veiksmai atsilieps per būsimus rinkimus. Todėl nemažą dalį savo veiklos, kurią galėtų skirti krizės valdymui, jie paskiria aiškinimui, kodėl kažką daro, ar kažko nedaro, dalį laiko skiria reagavimui į kritiką.
Antra, sutikime, kad politikai yra išrinkti ne už savo atitinkamas krizės valdymo kompetencijas, o kartais tiesiog už tai, kad tinkamu metu atstovavo populiariai partijai ar visuomeniniam judėjimui. Akivaizdu, kad politinis populiarumas ir krizės valdymo kompetencija retai, jeigu iš viso kada nors, sutampa.
Kaip turime ruoštis kitai krizei
Kokie vadybininkų ir specialistų komandos krizės valdymo privalumai?
Politika, politinės pažiūros ir kiti politiniai aspektai jų neriboja. Jiems nerūpi pozicija, opozicija, artėjantys rinkimai. Jie turi konkrečią užduotį, konkrečius įgaliojimus, apibrėžtus laike. Jie yra ir bus tie konkretūs PROFESIONALAI, kurie geriau suvaldys krizę.
Jie nepergyvena, ką pasakys jų partijos lyderis, ką apie tai manys Seimo pirmininkas, prezidentas ar ministras pirmininkas. Jų tikslas – krizės suvaldymas.
Jie puikiai suvokia, kad tai jiems leidžia būti greitiems ir lankstiems. Šalia jų esantys įvairių sričių specialistai ne tik galvoja apie krizės suvaldymo metodus ir veiksmus, numato galimybes ir grėsmes, bet ir atlieka vertinimą: kokie sprendimai nepasiteisino, kokie pasiteisino, kokie esami duomenys rodo, kad geriausias sprendimas konkrečioje situacijoje, konkrečiu metu yra tik toks.
Ne mažiau svarbus dalykas, kurį ši krizės valdymo komanda turi padaryti – tai savo veiksmų analizavimas ir išvadų pateikimas ateities krizių valdymo komandoms. Grubiai tariant, išvadose turėtų būti aprašoma: situacija buvo tokia, duomenys tokie, reagavome taip; duomenys keitėsi taip, sprendimus keitėme ir reagavome kitaip, rezultatai tokie; galvojame, kad ateityje turėtume daryti kitaip; tinkamai reaguoti trūko to ir to; siūlome jau dabar pradėti pirkti ir turėti tokių atsargų; ateityje krizės valdymo komandoje privalomai turi būti tokių ir tokių sričių specialistai, ir taip toliau. Pasibaigus krizei, jiems padėkojama ir jų paslaugos baigiasi.
Pats asmeniškai matau, ką jau dabar galima būti daryti kitaip, norint, kad analogišką krizę pasitiktumėme labiau pasiruošę.
Pirma, Sveikatos apsaugos ministerija, skirdama finansavimą ir jos valdomoms sveikatos priežiūros įstaigoms, ir įsteigtoms savivaldybių, privalo numatyti atitinkamą procentą lėšų, kurias šios įstaigos turi skirti apsaugos priemonių įsigijimui ne tik naudojimui einamojoje veikloje, bet ir pasiruošiant krizei.
Čia didelė galimybė būtų pasireikšti ir ministerijos darbuotojams, kurie galėtų surašyti būtinus minimalius kiekius, važiuoti ir kontroliuoti, kaip vykdomi pirkimai, kaip priemonės sandėliuojamos ir naudojamos, kaip naudojamos lėšos ir t. t.
Antra, reikėtų numatyti ir papildomą medicininę įrangą, kitus papildomus išteklius ir jiems skirti papildomą finansavimą, pavyzdžiui: lovos, čiužiniai, palapinės, patalynė, pavojingų atliekų utilizavimas ir pan.
Trečia, žiūrint į ateitį, galima numatyti ir didesnių pakeitimų, pavyzdžiui, planuoti ir paruošti ligoninių, sveikatos priežiūros centrų pastatus taip, kad įvykus panašaus pobūdžio ekstremaliam įvykiui, būtų labai lengva pertvarkyti vidaus išplanavimą ir kuo skubiau patalpas paruošti padidėjusiam specifinių ligonių kiekiui, atkertant juos nuo kitų ligonių, atkertant kitų sričių gydytojus nuo nebūtinų kontaktų su užkrečiamas ligas gydančiais gydytojais ir pan.
Galbūt netgi reikėtų pagalvoti, kad mažinant užsikrėtimo grėsmę, sveikatos priežiūros įstaigose galima būtų vietoje durų su rankenomis sudėti automatines duris. Ir ne tik centriniame įėjime, o visur, kur tik tai įmanoma.
Ketvirta, matant, kas vyksta dabar, nereikėtų visais šiais veiksmais apsiriboti tik sveikatos priežiūros įstaigose. Vidaus reikalų ministerija turi užtikrinti deramą pastovų apsaugos priemonių rezervą jai pavaldžiose institucijose. Kitos ministerijos taip pat, nes akivaizdu, kad tokio pobūdžio krizė paliečia mus visus.
Penkta, būtina kuo skubiau pertvarkyti oro uostų, jūrų uostų terminalų vidaus išplanavimą taip, kad jis būtų ne tik patogus apsipirkimui skrydžių ar išplaukiančių laivų laukimo metu, bet ir, esant reikalui, būtų galima atskirti potencialiai užsikrėtusius žmones nuo sveikų, atitinkamai kreipiant jų srautus.
Šešta, nemanau, kad pasibaigus šiai krizei, sulauktume didelio verslo pasipriešinimo, jeigu analogiškas priemones nurodytume taikyti ir verslo subjektams. Ypatingai tose verslo srityse, kurios susijusios su tiesioginiu klientų aptarnavimu ir tiesioginiu bendravimu su jais.
Bet didžiausias dėmesys vis tik turi būti nukreiptas į sveikatos priežiūros sektorių, pakeičiant supratimą, kad ligoninė, sveikatos priežiūros centras, greitoji medicinos pagalba nėra tik būtinos ir nemalonios išlaidos valstybės biudžeto eilutėje, ir nebūtų ieškoma būdų, kaip šias išlaidas mažinti.
Mano manymu, reikia nustoti mąstyti tokiomis kategorijomis ir imti galvoti apie tai, kad sveikatos priežiūros tinkamas funkcionavimas bet kurioje situacijoje yra gyvybiškai svarbus mūsų valstybei ir tam negali būti taupoma.
Galima būtų permąstyti ir sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo modelį, nežiūrėti tik mechaniškai ir matematiškai per teikiamų paslaugų skaičių, o kitaip. Kaip kitaip?
Tam galima pasitelkti visą medikų bendruomenę ir spręsti kartu. Pritariu visiems ekspertams, kurie jau seniai ir ypatingai dabar vis labiau akcentuoja, kad sveikatos priežiūros srityje per kelis dešimtmečius buvo padaryta daug nedovanotinų klaidų: uždaryti infekciniai skyriai rajonų centruose; mažinant finansavimą rajonų centruose, nyksta galimybės pacientams gauti platesnį paslaugų spektrą; mažėjant gyventojų skaičiui, lygiagrečiai mažėja ir greitosios medicinos pagalbos brigadų skaičius ir t. t.
Išgirskime šiuos balsus, vertinkime šias nuomones, nes krizė parodė, kad toks kelias buvo klaidingas. Klaidinga buvo ir yra manyti, kad sveikatos priežiūros liberalizavimas ir konkurencija leis šiai sričiai pagerinti paslaugų kokybę. Kai kuriose srityse taip ir atsitiko: odontologijos paslaugos, pirminė sveikatos priežiūra, specifiniai tyrimai ir panašių paslaugų komercializacija davė teigiamą rezultatą, tačiau kitos sritys, ypatingai mažosiose savivaldybėse, susitraukė ar jų tiesiog neliko.
Savivaldos vaidmuo kriziniu laikotarpiu
Savivaldybių lygmeniu taip pat pamatėme, kad turėjome visose srityse būti labiau pasiruošę tokio pobūdžio krizei. Ir čia dūris ne mums, o ir vėl centrinei valdžiai.
Lietuvoje šešiasdešimt savivaldybių. Visos labai skirtingos. Čia centrinė valdžia jau seniai turėjo įsikišti ir, (būtų labai gerai) skirdama papildoma finansavimą, pradėti nuosekliai stiprinti kiekvienos savivaldybės pasiruošimą ekstremalioms situacijoms. Įpareigoti pačias savivaldybes turėti apsauginių priemonių rezervus, įpareigoti atsižvelgti į kiekvienos iš jų ypatybes ir atitinkamai planuotis poreikius.
Dabar matome, kad lyginti Jonavos rajono savivaldybės ir, pavyzdžiui, Kalvarijos šiuo aspektu tiesiog negalime. Kalvarijos savivaldybė yra aktyvaus pasienio savivaldybė, pagrindinė susisiekimo sausuma su Europa savivaldybė. Vien grįžtančiųjų žmonių srautui aprūpinti apsauginėmis priemonėmis, maistu, laikinu būstu reikėtų daug daugiau išteklių.
Jonavos savivaldybei tokių didelių išteklių nereikėtų, tačiau šalia turime chemijos pramonės gigantą, todėl gal mums reikėtų, pavyzdžiui, platesnių kelių ir daugiau naujų kelių evakuacijos organizavimui, jeigu trąšų gamykloje įvyktų sprogimas ar kitokia nelaimė.
Todėl sprendžiant klausimus dėl būtinybės kažką turėti rezerve ar būti kitaip pasiruošus, reikia ne tik skaičiuoti gyventojus ir daryti paprasčiausias matematines išvadas, bet vertinti geografinę padėtį, logistiką, verslo ypatumus ir t. t. Tai – ateities ir politinės valios iššūkis.
Ši krizė dar kartą parodė vieną nemalonią tiesą, apie kurią savivaldybių vadovai, savivaldybių asociacija, pagaliau, visuomenė kalba jau ne vienerius metus. Veiksmai, kurių imasi savivaldybės, besitvarkydamos su krizės iššūkiais, dažniausiai yra greitesni, logiškesni, viskas paprasčiau organizuojama ir bet kuriuo atveju labiau atliepia vietos gyventojų poreikius.
Taip yra tik todėl, kad būnant vietoje, paprasčiau surinkti ir valdyti visą esamą informaciją, parasčiau ir lengviau priimti sprendimus, nereikia daug laiko skirti sprendimų derinimui, paprasčiau ir lengviau paskirstyti darbus, nes vietoje esantys žmonės dažniausiai vienas kitą pažįsta, supranta.
Jau minėjau, kad kriziniu laikotarpiu labiausiai trūksta laiko, nes jis eina, krizė plečiasi, o laukdami sprendimų „iš viršaus“, laiko prarandame vis daugiau. Paprastas pavyzdys: nelaukdami kol valstybinis operacijų centras sugalvos, suderins, parašys, pasirašys ir paskelbs, ką turime daryti su karantinuojamais žmonėmis, grįžtančiais iš užsienio, savo savivaldybėje iš anksto susitarėme su apgyvendinimo paslaugas teikiančiais verslininkais, papildomai nusimatėme vieną kaimišką mokyklą, užsakėme lovas, derinome žmonių maitinimo klausimus.
Tam mums nereikėjo nei rašytinių sprendimų, nei derinimų, nei klausinėti ministrų, nes supratome, kad kuo vėliau reaguosime į šią situaciją, tuo didesnė tikimybė, jog žmonėmis nepasirūpinsime. Tik vėliau gavome nurodymus „iš viršaus“. Aišku, kad pavėluotai, aišku, kad ne tokius, kokie mums atrodė reikalingi.
Išvada peršasi savaime – maža komanda, greiti sprendimai, geri rezultatai. Jeigu to nėra ir laukiame nurodymų iš viršaus, turime didelę komanda, lėtai priimamus sprendimus, blogus rezultatus.
Ką galime daryti jau dabar
Taigi, kokie darbai laukia Lietuvoje, kai baigsime „išsilaižyti“ šios krizės žaizdas?
Jau dabar, nelaukiant nieko, turime toliau pirkti ir kaupti apsaugos priemones. Tai pati svarbiausia užduotis. Formuoti didžiulį apsaugos priemonių rezervą valstybiniu lygmeniu, jį tolygiai paskirstant po savivaldybes, taip pat įpareigoti pačias savivaldybes, jų valdomas įstaigas, įmones ir organizacijas daryti tą patį. Įpareigoti verslo subjektus daryti tą patį.
Panašu, kad apsaugos priemonių, medicininės įrangos gamyba po šios krizės bus labai patraukli niša naujiems verslams steigtis. Reikia aktyviai paremti šiuos verslus valstybiniu lygiu.
Antra užduotis – kaupti visą su šia krize susijusią medicininę ir bet kokią kitokią informaciją, nes jos reikės pasiruošimui kitai galimai krizei.
Trečia, skirti finansavimą ir formuoti galbūt ne atskirą, bet tam tikslui skirtą ekspertų ir visų sričių profesionalų centrą, kuriame, pasinaudojus jau turima Lietuvos ir viso pasaulio patirtimi, būtų ruošiami pasiūlymai, kas, kaip ir kada turi būti padaryta, kad sulaukus kitos krizės, jos valdymas būtų paprastesnis, o numatomos neigiamos pasekmės būtų kuo mažesnės.
Tokios naujos struktūros sėkme būčiau įsitikinęs tik tokiu atveju, jeigu ji net neturėtų formalaus vadovo, pavaduotojo ir kitų biurokratams reikalingų atributų, o veiktų tik inovatyviai, remiantis geriausiais vadybos, nukreiptos į rezultatą, pavyzdžiais.
Baigdamas noriu akcentuoti, kad galbūt nesu teisus keliais aspektais, bet vėl pasikartosiu, nesu visų sričių ekspertas. Tačiau veikdami kartu, kalbėdamiesi vieni su kitais, kritikuodami ne politines pažiūras, o sprendimų efektyvumą ir rezultatyvumą, atsižvelgdami ir vertindami visus pasiūlymus, nebausdami už klaidas, o iš jų mokydamiesi, pasieksime daugiau nei dabar. Įvertinę klaidas, supratę, kodėl jos padarytos, mes galėsime išvengti jų ateityje.