Nors įprasta, kad vasara – politinio sezono štilis, tačiau šie metai – šiokia tokia išimtis. Socialdemokratai svarsto klausimą dėl tolimesnio darbo Seimo koalicijoje su valstiečiais. Galutinį sprendimą LSDP skelbs rugsėjo 20 d. Iki tol partijos skyriai turi išsakyti savo nuomonę dėl koalicijos ateities.

Vienas iš LSDP lyderių, ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, mano,  kad Valstybės valdymas negali remtis emocijomis, o emocijų, anot ministro, pastaruoju metu netrūksta.

Jūsų nuomone, darbą koalicijoje reiktų tęsti? Kokios nuotaikos lanko, artėjant galutiniam partijos sprendimui?

Na, iš tiesų, nors atostogų metas, partijos skyriuose jau dabar priimami sprendimai dėl galimybės tęsti darbą koalicijoje. Vis dėlto galutinį žodį tars ne skyriai, o partijos taryba. Jos sprendimas ir bus lemiamas. Panašu, kad rudenį įvairių turbulencijų politinėje arenoje išvysime ne vieną. Natūralu, kad ir koalicijos partneriams, ir socialdemokratų frakcijos Seime nariams, Vyriausybei jau yra atsibodusios kalbos dėl LSDP statuso koalicijoje. Dabartinis procesas man panašus į užsitęsusias skyrybas, matosi, kad partnerių “charakteriai” nesutampa, bet ar įmanoma dirbti ar reikia skirtis – neaišku. Manau, to aiškumo šiandien trūksta tiek premjerui, tiek Vyriausybei. Savaime suprantama, kad norisi aiškiai žinoti, ar rudenį galima tikėtis palaikymo svarstant svarbius klausimus Seime, vienas jų – 2018 metų biudžeto formavimas.

Man asmeniškai situacija, kuomet svarstoma, ar likti koalicijoje, ar ne, kelia asociacijas su Brexit: viena vertus, objektyvių priežasčių išeiti iš koalicijos nėra, antra vertus, susiformavęs tam tikras emocinis fonas. Na, o emocijos, kaip žinia, ne visada yra geriausias patarėjas ir gali sukelti nebepataisomų, nepageidaujamų padarinių, apie kuriuos iš anksto dažnai net nepagalvojama… Ir šiandien, man uždavus klausimą apie tai, o kas bus, kai išeisime, normalaus atsakymo nėra. Arba numykiama: bus matyt. Na toks „bus matyt“ manęs, tikiu, kad ir dalies partiečių, netenkina.

Turiu pripažinti, kad įdomus ir vykstantis skyrių „apklausos“ procesas. Girdžiu dalies bičiulių nuogąstavimus, jog tai labiau panašu į agitaciją, o ne į rimtą partinę diskusiją. Partijos pirmininkas, dalyvaudamas skyrių posėdžiuose aiškiai pasisako prieš tolesnį darbą koalicijoje, o išklausę pirmininko skyriaus nariai kviečiami diskutuoti ir priimti sprendimą. Išklausius pirmininko matymą turbūt belieka tik pasitikėti ir jį palaikyti? Tai tiek tos diskusijos.

Tačiau už išėjimą iš koalicijos pasisako ne tik partijos pirmininkas, bet  ir kai kurie jūsų partijos bičiuliai, tikri politikos profesionalai. Tarkime, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė.  Sunku patikėti, kad tai – tik emocinis fonas…

Turbūt logiška būtų manyti, kad geriausiai apie darbą koalicijoje žino frakcijos nariai, partijos deleguoti Vyriausybės nariai, kurie kartu dirba diena dienon, tariasi, derasi ir pan. Kiek neįprastai atrodo, kai už išėjimą stipriausiai agituoja partijos nariai, kurie nėra nei frakcijos, nei Vyriausybės nariai. Tą patį pasakyčiau ir apie gerbiamą V. Blinkevičiūtę, kuri nėra susijusi su šios koalicijos darbu ir viską stebi iš Briuselio. O gal iš šono tikrai viskas geriau matosi. Sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu, kad nuomonė tų kolegų, kurie yra žmonių išrinkti vienmandatininkai, taip pat tų, kurių patirtis dirbant tiek valdžioje, tiek opozicijoje yra tikrai didelė yra per menkai girdima.

Koalicijos skyrybų šalininkai sako, kad mes esą turėtume „išsigryninti“ kaip stipriausia kairioji partija, atsakyti sau, kas esame, kokie mūsų siekiai. Man tai skamba kiek šizofreniškai. Partija ką tik šventė 120- metį. Tai jei po 120 metų tu nebežinai, kas esi… Galiausiai, kaip pasireikš tas „gryninimas“? Manau, čia savotiškas „burbulizmas“. Kalbos, neturinčios turinio, ir tai tėra tik priedanga vykdomo „išėjimo“ plano. Tarkim, jei mes turėtume būti kažkokie naujieji grynuoliai, tai kodėl negalime „transformuotis“ būdami valdžioje? Ar reiktų suprasti, kad asketiškas darbas opozicijoje suteiks laiko mistinėms vidinėms meditacijoms bei apmąstymams dėl to, kas esame ir kas būsime? Nuoširdžiai nematau ryšio tarp partinio „išsigryninimo“ ir darbo bendroje koalicijoje.

Trys buvę partijos pirmininkai išplatino laišką, kuriame tarp eilučių vadina jus rimčiausiu dabartinio partijos pirmininko Gintauto Palucko konkurentu. Ar nemanote, kad G. Paluckas iš tiesų laiko jus ne LSDP komandos dalimi, o konkurentu jam pačiam? Įvairios partijos pirmininko kalbos viešojoje erdvėje, tarkim, dar net nepradėjus  diskusijų skyriuose, aiškiai išreikšta pozicija dėl pasitraukimo yra ne kas kita kaip bandymas eliminuoti jus iš politinės arenos? Juk, subyrėjus koalicijai, posto netektumėte ir jus…

Nesu ir niekada nebuvau egocentriškas, niekada negalvoju, kad aplink mane sukasi pasaulis. Priešingai – vienas labiausiai man patinkančių posakių, kurį pirmiausiai sau ir taikau – nepakeičiamų nėra. Taigi, kad ir kokiose pozicijose bebūčiau, nesu nepakeičiamas.  Manau, kad partijos pirmininkas tikrai tiki tuo, ką daro, ir su mano asmeniu ar su konkurencija tarp partijos lyderių tai menkai susiję.

Žinoma, mano ir partijos pirmininko nuomonės koalicijos klausimu akivaizdžiai išsiskiria. Natūralu, jog peršasi mintis, kad aš, pats būdamas Vyriausybės nariu, esu suinteresuotas, siekiu likti poste. Noriu pabrėžti, kad į šią poziciją mane delegavo partija. Ta pati partija ir gali mane atšaukti iš pareigų ir be koalicijos iširimo. Taigi, mano nuomonė nebūtų kitokia, jei šiandien ir toliau eičiau Jonavos mero ar kokias kitas pareigas. Aš nuoširdžiai nerandu argumentų, kurie atsakytų, kas bus geriau partijai, Lietuvai ir jos žmonėms dėl to, kad socialdemokratai nebedirbs koalicijoje. Viskas grįsta tiesiog tikėjimu. Jei tiki partijos pirmininku – apsisprendi išeiti. Paprasta. Matyt, man vien tikėjimo neužtenka.

Ir vis dėlto – jei koalicija subyra. Kas bus toliau jūsų akimis?

Na, Lietuva nesugrius, katastrofa neįvyks. Aišku, atsiras politinis neapibrėžtumas. Žinoma, kad išėjimas turės pasekmių valstybei, taip pat ir partijai. Antra vertus, manau, 2019 metai, kuomet vyks net treji – Savivaldybių tarybų, Europos parlamento ir Prezidento rinkimai – bus tas momentas, kada ir pamatysime, ar žingsnis išeiti (arba likti) buvo teisingas.

Pasikartosiu – situacija labai primena Brexit. Iš tiesų dauguma Didžiosios Britanijos visuomenės netikėjo, kad Brexit gali įvykti, būtent dėl to nemažai žmonių net nėjo balsuoti, nežiūrėjo į tai rimtai. Tačiau kitą rytą po balsavimo visi atsibudo su netikėtomis „pagiriomis“. Ir su klausimu, neturinčiu atsakymo – kas bus toliau?

Antra vertus, jei koalicija subyrės ir po metų ar dviejų mes pajusime, jog tai buvo visiems į naudą – aš pripažinsiu klydęs.

O ką pats darytumėt, jei netektumėt posto?

Mano mintys šiuo metu sukasi, tiesą sakant, ne apie išėjimą, o apie dabar vykstančius darbus ministerijoje, Vyriausybėje. Tam ir skiriu savo energiją.